Energijos ištekliai, kuriais naudojamės šiandien, yra riboti. Iškastinis kuras, pavyzdžiui, anglys, nafta ir gamtinės dujos, susiformavo per milijonus metų iš augalų liekanų ir yra sukaupta Saulės energija. Nafta ir gamtinės dujos sudaro didelę dalį (apie 67%) pasaulyje suvartojamos energijos, tačiau jų ištekliai senka. Prognozuojama, kad naftos gali pritrūkti jau XXI amžiaus viduryje. Todėl būtina ieškoti alternatyvių energijos šaltinių.

Lietuvoje pirmoji vėjo jėgainė buvo pastatyta 1991 metais, o 2002 metais netoli Skuodo buvo suprojektuota pramoninė vėjo jėgainė. Tais pačiais metais Prienuose įkurta Vėjo energetikų asociacija. Numatoma, kad 2010 metais vėjo jėgainės pagamins apie 7% visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos. Populiarėja ir mažosios vėjo jėgainės, kurias gyventojai stato savo reikmėms. Pasauliniu mastu vėjo jėgainės statomos daugelyje šalių, įskaitant JAV, Japoniją, Daniją, Vokietiją, Olandiją ir kitas. Įdomu tai, kad Namibijoje 10 MW galios vėjo jėgainė tiekia elektrą beveik visai šaliai, o Antarktidoje vėjo jėgainė veikia nuo 1993 metų.

Šiais laikais vėjo energija plačiai naudojama elektros energijai gaminti. Vėjo jėgainės, kuriose vėjo kinetinė energija transformuojama į elektros energiją, yra statomos visame pasaulyje. Kiek energijos bus pagaminta, priklauso nuo kelių faktorių: oro tankio, jėgainės sparnų ploto ir vėjo greičio. Vėjo jėgainių parkai sparčiai plečiasi, ypač tose vietovėse, kur vėjas yra stiprus ir pastovus – pajūryje, ant kalvų, atviruose laukuose, kalnų tarpekliuose.

Vėjo energija žmonija naudojasi nuo seniausių laikų. Jau 3500 m. pr. Kr. Babilonijoje vėjas buvo naudojamas laukams drėkinti ir laivybai. Viduramžiais Europoje paplito vėjo malūnai. Lietuvoje vėjo malūnai pradėti statyti XVIII amžiuje, ypač Vidurio Lietuvoje ir Užnemunėje, kur vyrauja stiprūs vėjai. XIX amžiaus antroje pusėje Lietuvoje buvo apie 200 vėjo malūnų, o 1921 metais jų skaičius išaugo iki maždaug 1000.

Vėjo jėgainės pasižymi dviem svarbiais privalumais: jos yra ekonomiškos, nes vėjo energija nieko nekainuoja, ir ekologiškos, nes neteršia aplinkos ir neprisideda prie šiltnamio efekto susidarymo.

Vėjo variklį sudaro šios pagrindinės dalys: mentės, surenkančios vėjo energiją; greičių dėžė, reguliuojanti menčių sukimosi greitį; ašis, perduodanti sukimo jėgą; hidraulinė sistema, valdanti jėgainės veikimą; generatorius, kuriantis elektros energiją; elektrinis valdiklis, stebintis generatoriaus darbą; ir aušinimo sistema, sauganti nuo perkaitimo. Be to, šiuolaikiniai vėjo varikliai turi mechanizmus, kurie automatiškai pasuka visą konstrukciją pagal vėjo kryptį.