Apšvietos epocha, XVIII a. Europos istorijos laikotarpis, iškėlė naujas idėjas apie žmogaus protą, laisvę ir visuomenės santvarką. Šis sąjūdis pabrėžė proto kultą, prigimtines teises, visuomenės sutartį, valdžių padalijimą, toleranciją ir švietimą kaip pagrindinius visuomenės pažangos veiksnius.

Apšvietos epocha pabrėžė išsilavinimo ir mokslo svarbą visuomenės pažangai. Nors mokslas ir švietimas turėjo teigiamų padarinių, kai kurios Apšvietos epochoje keltos laisvės idėjos šiais laikais yra kritikuojamos, nes išsilavinimas ir mokslas ne visada užtikrina asmeninę gerovę ir progresą.

Apšvietos epochoje laisvės sąvoka transformavosi iš privilegijų, būdingų feodalizmui (libertates), į visuotinę vertybę (libertas), priklausančią kiekvienam individui. Liberalizmas, kurio ištakos glūdi Apšvietoje, iškėlė individo laisvę ir piliečių teises kaip pagrindines vertybes. Filosofai, tokie kaip Adamas Smitas, kritikavo visuomenės nelygybę ir valstybės kišimąsi į ekonomiką.

Apšvietos filosofai Džonas Lokas ir Žanas Žakas Ruso nagrinėjo valstybės prigimtį ir valdymo formas. Lokas teigė, kad valstybės pagrindas yra susitarimas tarp valdžios ir valdinių, o Ruso pabrėžė visuomenės sutarties svarbą kuriant respubliką. Jie kritikavo absoliutinę monarchiją ir siūlė alternatyvas, tokias kaip konstitucinė monarchija ar respublika. Svarbus valdymo formų skirstymas: monarchija (valdžia iš tradicijos), respublika (valdžia iš tautos), diktatūra (valdžia iš prievartos).

Šarlis Lui de Monteskjė, remdamasis Džono Loko idėjomis, išplėtojo valdžių padalijimo principą. Jis teigė, kad valdžia turi būti padalinta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia. Volteras, nors ir kritikavo absoliutizmą, manė, kad apšviestasis absoliutizmas galėtų būti efektyvi valdymo forma.