Nors XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje vyko tam tikra pramonės, transporto ir ryšių plėtra, Lietuva iš esmės išliko žemės ūkio kraštu. Dauguma gyventojų dirbo žemės ūkyje, o pagrindinė eksporto prekė buvo žemės ūkio produkcija. Pramonės atsilikimas skatino lietuvių emigraciją į užsienį. Tam tikros tautybės buvo siejamos su konkrečiomis profesijomis: valstiečiai ir kaimo darbininkai dažniausiai buvo lietuviai, dvarininkai – lenkai arba sulenkėję lietuviai, miestiečiai, pirkliai ir amatininkai – žydai, o valdininkai – rusai.

XIX amžius Lietuvoje buvo spartaus transporto, ryšių ir elektros infrastruktūros vystymosi laikotarpis. Buvo tiesiami nauji plentai ir geležinkeliai, jungiantys svarbiausius miestus ir gerinantys susisiekimą. Atsirado telegrafo ir telefono ryšys, nors pastarasis iš pradžių buvo prieinamas tik turtingiausiems visuomenės sluoksniams. 1892 metais Rietave, Bogdano Oginskio dvare, buvo pastatyta pirmoji elektrinė Lietuvoje.

XIX amžiaus pabaigoje, Lietuva, atsilikdama nuo Vakarų Europos, žengė pirmuosius žingsnius pramonės perversmo link. Miestuose nykstant cechams ir manufaktūroms, kūrėsi pirmieji fabrikai. Tačiau importuojamų prekių kiekis gerokai viršijo vietos gamybą. Caro valdžia neskatino pramonės augimo, o dėl naudingųjų iškasenų trūkumo Lietuvoje daugiausia kūrėsi nedideli fabrikai ir amatų dirbtuvės. Lietuviai sudarė mažą dalį pramonės ir prekybos srityse, kuriose dominavo žydai. Pirmieji lietuvių pramonininkai, pavyzdžiui, Petras Vileišis, iškilo tik XIX amžiaus pabaigoje.

XIX amžiuje, panaikinus baudžiavą, Lietuvos žemės ūkis išgyveno esminę transformaciją. Feodalinę sistemą keitė kapitalistiniai santykiai, o baudžiavinį darbą pakeitė samdomas darbas. Ūkininkai pradėjo naudoti modernesnius padargus, tokius kaip geležiniai plūgai, ir pirmąsias žemės ūkio mašinas. Caro valdžios inicijuota reforma, skatinusi kaimų skirstymą į vienkiemius, padidino ūkininkavimo našumą ir derlingumą. Dalis valstiečių praturtėjo, o nuskurdusieji tapo samdomaisiais darbininkais (kūmečiais). Dvarininkai, nesugebėję prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų, prarado savo dvarus, o tie, kurie prisitaikė, kūrė stambius ūkius, samdydami darbo jėgą.