Autoritarizmo įsigalėjimą Europoje lėmė ekonominės krizės, politiniai nesutarimai, silpna demokratija, stipraus lyderio ilgesys ir komunizmo baimė. Lietuvoje 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko karinis perversmas, po kurio prezidentu tapo Antanas Smetona, įvedęs autoritarinį režimą. Perversmo priežastys buvo nepasitenkinimas III Seimo reformomis, komunizmo baimė ir kariškių noras turėti didesnę įtaką. Panašios priežastys lėmė autoritarizmo įsigalėjimą Lenkijoje (Juzefas Pilsudskis, 1926 m.), Estijoje (Konstantinas Petsas, 1934 m.) ir Latvijoje (Karlis Ulmanis, 1934 m.).

Italija po Pirmojo pasaulinio karo, nepaisant priklausymo Antantei, patyrė ekonominę krizę ir politinį nestabilumą. 1919 m. Benito Musolinis įkūrė fašistų partiją, propaguojančią nacionalizmą ir stiprią valstybę. 1922 m. po žygio į Romą, Musolinis tapo vyriausybės vadovu ir palaipsniui įvedė totalitarinį režimą. Fašizmas ir bolševizmas (komunizmas), nors ir turėjo panašumų (totalitarinė diktatūra, vienpartinė sistema, represijos), skyrėsi ideologijomis (nacionalizmas prieš internacionalizmą), požiūriu į privačią nuosavybę (išsaugojimas prieš panaikinimą) ir ekonomine politika (protekcionizmas prieš centralizuotą planavimą).

Po Pirmojo pasaulinio karo, net ir laimėjusios, Vakarų Europos valstybės susidūrė su ekonominiais ir socialiniais iššūkiais. Ekonomikos krizė, prasidėjusi 1919 m., kai kuriose šalyse užsitęsė, sukeldama neramumus ir protestus. Prancūzija patyrė didelius žmonių nuostolius, infrastruktūros sunaikinimą ir karo pabėgėlių problemą. Ekonomikos gaivinimas apėmė demilitarizavimą, reparacijų siekimą, ekonomikos liberalizavimą, socialinių garantijų įvedimą, skolinimąsi ir kolonijų eksploataciją. JAV patyrė ekonomikos klestėjimą (1923–1929 m.) dėl sėkmingo liberalizavimo ir 'Fordizmo' principų taikymo.