Abiejų Tautų Respublikoje bajorai dominavo valstybiniame ir kultūriniame gyvenime. Jų iniciatyva buvo pastatyti žymiausi LDK architektūros paminklai, sukurti vertingi meno kūriniai ir literatūra. Didikų rūmai, tokie kaip Radvilų pilys Biržuose ir Nesvyžiuje (XVI a. pab.), atspindėjo aukštą bajorijos kultūrą. Rūmai buvo puošnūs, su parkais, gėlynais, tvenkiniais ir fontanais, dažnai projektuoti italų architektų. Interjerą puošė turkiški ir persiški kilimai, paveikslai, protėvių portretai, parketinės grindys. Didikų dvarai tapo svarbiais kultūros centrais, juose veikė mokyklos, bibliotekos, spaustuvės. Didikai rėmė meninę ir mokslinę veiklą, kaupė meno kūrinius, išlaikė menininkus ir mokslininkus. Nesvyžiaus Radvilų rūmuose buvo sukurtas pirmasis tikslus LDK žemėlapis, įkurtas teatras ir karo akademija.

XVI a. antroje pusėje – XVII a. Europoje paplito baroko stilius, kuris greitai pasiekė ir Lietuvą, ypač su jėzuitų atvykimu ir kontrreformacija. Iš reformacijos į katalikybę grįžę didikai rėmė bažnyčių ir vienuolynų statybą. Barokiniai pastatai pasižymėjo puošnumu, skulptūrų, freskų ir paveikslų gausa. Pirmoji barokinė bažnyčia LDK buvo pastatyta Nesvyžiuje (XVI a. pab.). Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje – vienas pirmųjų barokinių pastatų. Po XVII a. vidurio karų buvo pastatyta daug puošnių bažnyčių, įskaitant Mykolo Kazimiero Paco funduotą Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Nors didikai pageidaudavo kuklių laidotuvių, dažnai jos būdavo labai prašmatnios. Lietuvoje susiformavo savitas „vilnietiško baroko“ stilius, derinantis užsienio meistrų įtaką ir vietines tradicijas.

Bajorų vaikai pradėdavo mokytis namuose, vėliau – dvaruose, kolegijose ar akademijoje. Svarbiausi mokslai buvo teisė, iškalba ir lotynų kalba, būtini politiniam gyvenimui. Turtingesni bajorai mokėsi užsienyje, dažnai keliuose universitetuose, lydimi mokytojų. Populiarios buvo kelionės po Europą, siekiant pažinti šalis, išmokti kalbų, užmegzti ryšius. Domėtasi architektūra, menu ir karyba. Lietuvius ypač traukė Italija. Išsilavinę bajorai kūrė literatūrą lenkų ir lotynų kalbomis, populiarūs buvo proginiai kūriniai – panegirikos. Radvilos globojo poetus, pvz., Joną Radvaną, sukūrusį „Radviliadą“. Didikai rašė dienoraščius, kelionių aprašymus (pvz., Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“). Bajorai kaupė bibliotekas, nors knygos buvo brangios.