Barbarų gentys, užėmusios Romos imperijos teritorijas, ilgainiui perėmė romėnų kultūrą ir priėmė krikščionybę. Misionieriai aktyviai skleidė krikščionybę, pritaikydami pagoniškus papročius ir šventes, pvz., Joninės (birželio 24 d.) vietoj ilgiausios dienos šventės. Krikštas suvienijo vietinius gyventojus ir barbarus, iš kurių vėliau susiformavo romanų tautos.

Vienuoliai, mokėję skaityti ir rašyti, dirbo raštininkais ir patarėjais, didindami Bažnyčios įtaką. Karaliai ir diduomenė tapo Bažnyčios atrama. Vienuolynai tapo svarbiais senovės žinių saugojimo, kultūros ir meno centrais. Romos vyskupas – popiežius – vadovavo Bažnyčiai Vakarų Europoje. Iki XI a. didžioji dalis Europos gyventojų tapo krikščionimis. Valstybės krikštas reiškė tarptautinį pripažinimą. Valdovai priimdavo sprendimą dėl krikšto, o pavaldiniai turėjo paklusti. Krikščionybė, kartu su antikos kultūros palikimu (lotynų kalba, raštas, mokslas, menas), tapo svarbiausiu Europą vienijančiu veiksniu.

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo V amžiuje, Europoje prasidėjo sumaišties laikotarpis, vadinamas „tamsiaisiais amžiais“. Barbarų gentys kūrė kariaujančias karalystes, smuko prekyba ir amatai, o antikos kultūra grimzdo užmarštin. Krikščionių bažnyčia, tuo metu, išliko vienintele stabilia institucija, teikiančia pagalbą gyventojams ir siekiančia taikos su barbarais.

Vienuoliai (vyrai) ir vienuolės (moterys) buvo pirmieji krikščionys, pasišventę Dievui. Jie gyveno vienuolynuose, vadovaudamiesi griežtomis taisyklėmis (neturtas, skaistybė, paklusnumas). Vienuolynai buvo ne tik religiniai, bet ir žinių, globos, gamybos ir bendruomenės centrai. Jie atliko svarbų vaidmenį švietime, medicinoje, žemės ūkyje, saugojo ir perrašinėjo knygas. Benediktinų ordino taisyklės reikalavo visiško bendruomeniškumo ir asmeninės nuosavybės atsisakymo.