Japonija, buvusi izoliuota šalis, XX a. antroje pusėje patyrė didžiulį ekonominį šuolį, tapdama viena iš pirmaujančių pasaulio ekonomikų. Šis „Japonijos stebuklas“ buvo pasiektas dėl darbštumo, kokybės siekio, technologijų taikymo, investicijų į mokslą ir glaudaus bendradarbiavimo tarp įvairių sektorių.

Japonijos pramonė garsėja aukštos kokybės produkcija, ypač automobilių („Honda“, „Suzuki“, „Toyota“, „Mitsubishi“, „Mazda“), elektronikos („Sony“, „Sharp“, „Panasonic“, „Pioneer“) ir fotoaparatų („Canon“, „Minolta“, „Fuji“, „Olympus“) gamyboje. Šalies pramonės sėkmę lemia modernios technologijos, robotizacija ir nuolatinė kokybės kontrolė.

Japonija, neturėdama gausių gamtinių išteklių, beveik visas pramonės žaliavas importuoja. Nepaisant to, šalis yra viena iš didžiausių pramonės produkcijos gamintojų pasaulyje. Dauguma pramonės įmonių yra sutelktos pakrantėse, šalia uostamiesčių, sudarant tankią pramonės juostą. Japonija aktyviai siekia mažinti pramonės poveikį aplinkai, skatindama mažiau žaliavų ir energijos reikalaujančias šakas, pavyzdžiui, kompiuterių gamybą.

Dėl ribotų žemės ūkio plotų ir didelio gyventojų tankio Japonija nėra visiškai apsirūpinusi maisto produktais ir juos importuoja. Tradicinė žemės ūkio kultūra yra ryžiai. Svarbią japonų mitybos dalį sudaro jūros gėrybės. Japonija turi didelį žvejybos laivyną, tačiau dėl intensyvios žvejybos ir vandens taršos žuvų ištekliai mažėja. Šalis taip pat plėtoja akvakultūrą – jūros gėrybių auginimą.