Lietuvių tautinio atgimimo veikėjai išgelbėjo lietuvių tautą nuo išnykimo, bet, atmesdami viską, kas lenkiška, atsisakė turtingo ATR kultūros paveldo.

Dauguma Rytų Lietuvos lietuvių valstiečių ne lenkėjo ar rusėjo, bet baltarusėjo. Lietuviški kaimai ribojosi su baltarusiškais, todėl kasdienis bendravimas ir mišrios santuokos lėmė baltarusių kalbos perėmimą. Baltarusių kalba leido susikalbėti su lenkiškai kalbančiais kunigais bei dvarininkais ir rusiškai kalbančiais caro valdininkais. Taip susiformavo „paprastoji kalba“ – baltarusių kalbos variantas su lietuviškų ir lenkiškų žodžių priemaišomis. Baltarusėjimas vyko palaipsniui, per kelias kartas.

Lietuvių inteligentai suvokė, kad naują Lietuvą reikia kurti sumažėjusiose žemėse, ten, kur dar gyva lietuviškumo idėja. Nacionalizmo ir imperializmo amžiuje jungtis su kitomis tautomis atrodė pražūtinga. Tačiau LDK atkūrimo idėja išliko gyva tarp kraštiečių (krajovcų) – lenkiškai kalbančių lietuvių, kurie buvo savo krašto patriotais. Jie rėmė lietuvių tautinį atgimimą, bet pasisakė už LDK atkūrimą pilietiniu, o ne tautiniu principu. Kraštiečių lyderiai buvo Tadas Vrublevskis ir Mykolas Riomeris. Tačiau kraštiečių nepalaikė nei dauguma lenkų, nei lietuvių tautinio atgimimo veikėjai. LDK atkūrimo idėja žlugo.

Rytų Lietuvos kaimams baltarusėjant, miestai ir miesteliai lenkėjo. Vietinis lenkų kalbos variantas plito per dvarus, bažnyčias ir Vilnių. Iš dvarų ir miestelių lenkų kalba skverbėsi į kaimus, kuriuose buvo kalbama baltarusiškai ir lietuviškai. XIX a. antroje pusėje Rytų Lietuvos lietuviai patyrė dvigubą slavėjimą, tapdami dvikalbiais ar trikalbiais, nesugebančiais aiškiai atskirti kalbos ir tautybės.

XIX a. lenkų kalba Lietuvoje buvo plačiai paplitusi tarp išsilavinusių žmonių ir Katalikų Bažnyčioje. Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, žmonės ėmė suvokti lietuvių tautos teisę egzistuoti ir kalbėti savo kalba. Formuojantis moderniai lietuvių tautai, atsirado tautinės valstybės idėja.

Tautinio atgimimo veikėjai, paveikti romantizmo idėjų, ėmė idealizuoti Lietuvą iki Liublino unijos, o Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį vertino neigiamai dėl bajorų lenkėjimo. Dalis lenkų spaudos nepalankiai sutiko lietuvių tautinį atgimimą, vadindami lietuvybės puoselėtojus „litvomanais“.

XIX–XX a. sandūroje Rytų Lietuvoje, nutolusioje nuo Mažosios Lietuvos, vyko sudėtingi kalbiniai ir kultūriniai procesai. Dėl spaudos draudimo, caro valdžios persekiojimo ir dalies sulenkėjusių bajorų bei kunigų priešiškumo lietuviškos knygos ir slaptosios mokyklos buvo sunkiai prieinamos, o pamaldos lietuvių kalba vyko retai.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje egzistavo skirtingos Lietuvos istorijos vizijos. Viena jų Lietuvos krikštą vaizdavo kaip aukštesnės civilizacijos – Lenkijos – kultūros triumfą, kita – kaip istorijos katastrofą ir idealizuotos pagoniškos Lietuvos pabaigą.

Daugelis Rytų Lietuvos gyventojų, paveikti dvigubo slavėjimo, laikė save lietuviais, buvusios LDK gyventojais, „vietiniais“ – tuteišiais. Vėliau dalis jų, paveikti kunigų ir dvarininkų, ėmė save laikyti lenkais, kalbančiais „paprastąja kalba“. Nepaisant gimtosios kalbos praradimo, krašte išliko senieji papročiai, tautosakos ir tautodailės elementai, o lietuvišką praeitį liudijo sulietuvinti vietovardžiai ir asmenvardžiai.

Lietuvių tautinio atgimimo veikėjai nepripažino lietuviais tų, kurie nekalba lietuviškai. Lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Pasitaikydavo šeimų, kuriose broliai pasirinkdavo skirtingas tautybes – lietuvio, lenko ar baltarusio. Dauguma Lietuvos bajorų buvo krašto patriotai, tačiau sunkiai atsisakė lenkų kalbos. Tauta skilo: dalis pasirinko lietuvybę, kiti tapo modernios lenkų tautos dalimi. Atgimstanti lietuvių tauta prarado dalį visuomenės, aristokratijos ir inteligentijos.