Ispanija yra viena iš pirmaujančių šalių pagal drėkinamosios žemdirbystės plotus. Drėkinamos sritys vadinamos uerta (sodas). Šį auginimo būdą pradėjo taikyti dar romėnai. Didžiausios uertos yra Mursijos ir Valensijos apylinkėse. Jose įrengtas tankus kanalų tinklas, tiekiantis vandenį iš upių. Dėl didelio vandens poreikio upių aukštupiuose įrengiami tvenkiniai, o vanduo į rytinę pakrantę kartais tiekiamas net iš Tacho upės.

Nors kai kurie tradiciniai augalai, tokie kaip vynmedžiai, alyvmedžiai ir kviečiai, yra prisitaikę prie sausringo klimato ir gali augti be papildomo drėkinimo (vynmedžių ir alyvmedžių šaknys siekia gruntinį vandenį, o kviečiai auginami lietinguoju laikotarpiu), daugeliui kitų augalų, ypač daržovėms ir citrusiniams vaisiams, būtinas dirbtinis drėkinimas, ypač vasaros mėnesiais.

Tradicinis drėkinimo būdas, kai vanduo nukreipiamas į tarpuvagius, yra neefektyvus, nes didelė dalis vandens prarandama dėl susigėrimo į žemę ir išgaravimo. Todėl vis dažniau naudojami modernesni drėkinimo būdai, pavyzdžiui, lašelinis drėkinimas, kurie leidžia taupyti vandenį.

Daugelis Ispanijos uertų rudenį ir žiemą paverčiamos šiltnamiais, dengiamais polietileno plėvele. Tai leidžia ūkininkams pratęsti žemdirbystės sezoną ir auginti vaisius bei daržoves net ir ne sezono metu. Saulės šiluma leidžia išauginti pigesnę produkciją nei kitose Europos dalyse. Švieži produktai iš Ispanijos šiltnamių anksčiausiai patenka į kitas Europos šalis. Šiltnamiai dažnai yra modernūs ir automatizuoti, todėl juos gali prižiūrėti nedidelis skaičius žmonių. Sezoniniams darbams samdomi darbuotojai iš kitų šalių.

Pietų Europos, ypač Viduržemio jūros regiono, žemės ūkis pasižymi didele kultūrinių augalų įvairove. Dėl palankaus klimato čia nuo seno auginami alyvmedžiai ir vynmedžiai, o vėliau introdukuoti augalai iš Azijos (citrusiniai vaisiai, ryžiai, persikai), Afrikos (datulės) ir Amerikos (pomidorai, kukurūzai, bulvės). Šių augalų auginimas dažnai reikalauja intensyvaus drėkinimo.