Gamtinės zonos – tai dideli Žemės sausumos plotai, turintys panašias klimato sąlygas, augaliją ir gyvūniją. Pavyzdžiui, arktinės dykumos yra šaltos, padengtos ledu ir pasižymi skurdžia augalija. Pusdykumės ir dykumos yra labai sausos, jose auga tik prie sausros prisitaikę augalai. Savanoms ir retmiškiams būdinga žolinė augalija, pavieniai medžiai ir krūmai, bei karštas klimatas su ryškiu sausuoju periodu. Drėgnieji pusiaujo miškai – tai visžaliai, tankūs miškai, kuriuose gausu įvairių augalų ir gyvūnų rūšių. Kalnuose stebimas vertikalusis zoniškumas – kylant aukštyn, keičiasi klimatas, augalija ir gyvūnija.

Gaublys yra pats tiksliausias Žemės modelis, nes jis išlaiko vienodą mastelį visose kryptyse ir teisingai atvaizduoja objektų kontūrus. Žemėlapiai, sukurti plokštumoje, neišvengiamai turi iškraipymų, nes gaublio paviršių sunku perkelti į plokštumą be netikslumų. Nors kartografai naudoja įvairias projekcijas, kad sumažintų šiuos iškraipymus, visi žemėlapiai turi tam tikrų trūkumų. Pavyzdžiui, žemėlapyje Grenlandija gali atrodyti tokio pat dydžio kaip Australija, nors iš tikrųjų Australija yra maždaug tris kartus didesnė.

Vidutinio metinio kritulių kiekio žemėlapiuose kritulių pasiskirstymas vaizduojamas izohietėmis – linijomis, jungiančiomis vietas, kuriose iškrenta vienodas kritulių kiekis per metus. Taip pat naudojama spalvų skalė, kurios intensyvumas atspindi kritulių kiekį: šviesesnės spalvos rodo mažesnį, o tamsesnės – didesnį kritulių kiekį.

Teminiai žemėlapiai yra skirti tam tikrai geografinei temai ar reiškiniui pavaizduoti. Jie naudoja specialius simbolius, spalvas ir užrašus, kurie yra paaiškinami žemėlapio legendoje (sutartiniuose ženkluose). Šie žemėlapiai gali rodyti įvairius reiškinius, pavyzdžiui, klimato zonas, gyventojų tankumą, pramonės šakas ar žemės ūkio naudmenas. Norint teisingai perskaityti teminį žemėlapį, svarbu atkreipti dėmesį į jo temą, mastelį, legendą ir analizuoti geografinius dėsningumus.