Katės turi puikiai išvystytus jutimo organus. Jų regėjimas pritaikytas matyti prieblandoje ir tamsoje – akys turi šviesą atspindintį sluoksnį, o vyzdžiai gali smarkiai išsiplėsti. Jos taip pat turi labai jautrią klausą, leidžiančią girdėti platesnį garsų diapazoną, įskaitant ultragarsus. Uoslė padeda identifikuoti teritoriją ir maistą. Lytėjimas, ypač per ūsus (vibrises) ir jautrias letenų pagalvėles, padeda orientuotis aplinkoje, net visiškoje tamsoje, ir pajusti vibracijas. Šios savybės leidžia katėms būti efektyvioms medžiotojoms įvairiomis sąlygomis.

Katės naudoja specifinę medžioklės techniką: jos priglunda prie žemės, atsargiai sėlina, sustingsta ir staigiai puola. Jų aštrūs, įtraukiami nagai ir iltys yra pagrindiniai ginklai. Katės yra pirštakaigės – vaikšto pirštų galiukais, o minkštos letenų pagalvėlės leidžia judėti beveik be garso. Puiki pusiausvyra, kurią užtikrina gerai išvystytas vestibuliarinis aparatas, ir gebėjimas nusileisti ant kojų krisdamos, padeda joms medžioti ir išgyventi. Lankstus kūnas ir stiprūs raumenys leidžia atlikti sudėtingus judesius.

Katės yra labai švarūs gyvūnai. Jos praleidžia iki 50% savo laiko prausdamosi ir laižydamos savo kailį, naudodamos liežuvį, padengtą mažais kabliukais. Laukinės katės užkasa savo išmatas, kad nepaliktų pėdsakų ir apsisaugotų. Naminei katei būtina įrengti specialų „tualetą“ su kraiku, kurį reikia reguliariai valyti. Taip pat, būtina užtikrinti kokybišką ir subalansuotą maistą, šviežią vandenį, šiltą ir saugią miego vietą, vietą nagams galąsti (draskyklę) bei reguliarius vizitus pas veterinarą.

Kačių prijaukinimas prasidėjo maždaug prieš 7500-8000 metų Artimuosiuose Rytuose, kai žmonės pradėjo verstis žemdirbyste ir kaupti grūdų atsargas. Laukines kates pritraukė graužikai, besimaitinantys grūdais. Žmonės pastebėjo kačių naudą naikinant kenkėjus ir ėmė jas jaukinti. Šis procesas vyko palaipsniui, katėms prisitaikant prie gyvenimo šalia žmogaus. Per tūkstantmečius buvo išvesta daug įvairių kačių veislių, tačiau, skirtingai nei šunys, katės išlaikė didesnę genetinę įvairovę ir nepriklausomą prigimtį.

Katės atsiveda aklus ir kurčius jauniklius, kurie iš pradžių maitinasi tik pienu. Po 1-2 savaičių kačiukai praregi, pradeda girdėti, vaikščioti ir žaisti. Žaidimai, tokie kaip sėlinimas, šokinėjimas, kąsčiojimasis ir grumtynės, yra būtini jų vystymuisi. Taip jie mokosi ne tik medžioklės įgūdžių, bet ir bendravimo, socialinės hierarchijos, tyrinėja aplinką, lavina koordinaciją, pusiausvyrą ir sprendžia problemas.

Naminės katės, nepaisant to, kad yra prijaukintos, išlaiko stiprius plėšrūno instinktus. Tai akivaizdžiai demonstruoja aštrios iltys, skirtos pribaigti grobį, ir įtraukiami nagai, būtini medžioklei bei laipiojimui. Nors šiuolaikinės katės dažnai gyvena namuose, jų elgesys ir fizinės savybės atspindi jų, kaip sėlinančių medžiotojų, prigimtį. Katės uodega atlieka svarbią funkciją, padedant išlaikyti pusiausvyrą.