Viduramžių Europa buvo susiskaldžiusi etniškai ir kalbiškai (romanų, germanų, slavų kalbos). Žmones jungė ne tautinė savimonė, o feodaliniai ryšiai. Lotynų kalba buvo bendra mokslo ir religijos kalba, tačiau dauguma žmonių kalbėjo vietinėmis kalbomis. Žydų bendruomenės buvo atskira grupė, dažnai diskriminuojama dėl religijos ir gyvenimo būdo.

Feodalizmas ir luominė santvarka – išskirtinai europietiški reiškiniai. Nors feodalinė sistema buvo lydima prievartos, ji formavo europiečių elgesio normas, nuosavybės ir valdžios supratimą, savitarpio pasitikėjimą. Žemė atiteko daugeliui savininkų, o valdovai turėjo dalytis valdžia. Feodalizmas įvairiose Europos šalyse paplito skirtingu metu ir įgijo skirtingų bruožų.

Viduramžių Europoje apie 90% žmonių gyveno kaimuose, dirbo žemę ir gamino maisto produktus. Žemės nuosavybė buvo pagrindinis turtas ir valdžios šaltinis, dėl kurio kildavo konfliktai. Karai, plėšikavimai ir invazijos vertė valstiečius ieškoti apsaugos pas didikus, atiduodant jiems savo žemę ir tampant baudžiauninkais. Baudžiauninkai turėjo atlikti prievoles ir mokėti duoklę, tačiau nebuvo visiškai beteisiai kaip vergai. VIII a. pakitus karybai (riterių atsiradimas), karaliai už karinę tarnybą ėmė dalinti žemes su valstiečiais.

Feodalizmui apibūdinti naudojamos šios sąvokos: Alodas – individuali šeimos žemės nuosavybė. Beneficija – žemės valda be paveldėjimo teisės, skiriama už karinę tarnybą. Feodas – paveldima žemės valda, pagrįsta feodaliniais santykiais. Feodalizmas (pagal R. Petrauską) gali būti apibrėžiamas kaip teisinių ir politinių reiškinių sistema, socialinių ir ekonominių santykių sistema arba ikikapitalistinis gamybos būdas.

Viduramžių visuomenė buvo hierarchinė, suskirstyta į luomus – grupes su skirtingais papročiais, įstatymais ir privilegijomis. Trys pagrindiniai luomai: dvasininkai (melstis), kilmingieji/riteriai (kariauti) ir valstiečiai (dirbti). Priklausymas luomui buvo paveldimas, išskyrus dvasininkus. Visuomenė buvo korporacinė – žmonės jungėsi į grupes (giminės, bendruomenės, ordinai, brolijos), kurios teikė apsaugą ir pagalbą.

IX–XI a. Vakarų Europoje susiformavo feodalizmas – sistema, pagrįsta asmenine priklausomybe, ištikimybe ir žemės nuosavybe. Feodą suteikęs asmuo buvo vadinamas senjoru, o gavęs – vasalu. Vasalas prisiekdavo ištikimybę senjorui (omažas) ir gaudavo teisę valdyti žemę (investitūra). Vasalas turėjo teikti karinę ir materialinę pagalbą, dalyvauti tarybose ir teismuose, mokėti mokesčius. Senjoras turėjo ginti vasalą ir suteikti jam žemės. Susiformavo feodalinė piramidė, kurioje galiojo taisyklė: „Mano vasalo vasalas – ne mano vasalas“. Katalikų bažnyčia taip pat buvo feodalinės sistemos dalis.

Dvasininkai turėjo atskirą teisę ir hierarchiją (klebonas-vyskupas-popiežius), jų misija – melstis ir rūpintis sielos išganymu. Kilmingųjų (riterių) luomo viršūnėje buvo karaliai ir imperatorius, jų pareiga – kariauti. Valstiečiai – gausiausias luomas, dirbantis žemę ir išlaikantis kitus. Atsirado ir miestiečių luomas, o kai kurie žmonės nepriklausė jokiam luomui (marginalai).