Darbo migracija yra viena pagrindinių šiuolaikinės savanoriškos tarpvalstybinės migracijos priežasčių. Ji apibūdinama kaip žmonių judėjimas iš ekonomiškai silpnesnių į stipresnes šalis, siekiant rasti geriau apmokamą darbą. Darbo migrantai sudaro didelę dalį visų imigrantų, ypač dideliuose pramoniniuose miestuose.

Migracija – tai reikšmingas socialinis ir ekonominis reiškinys, apimantis žmonių persikėlimą iš vienos vietos į kitą. Šis procesas daro didelę įtaką gyventojų pasiskirstymui, skaičiui ir sudėčiai visame pasaulyje.

Migracija turi tiek teigiamų, tiek neigiamų padarinių tiek emigracijos, tiek imigracijos šalims. Emigracija gali mažinti nedarbą ir gyventojų perteklių, o imigracija gali spręsti darbo jėgos trūkumo problemas ir skatinti kultūrų įvairovę. Tačiau emigracija gali sukelti šeimų išsiskyrimą ir „protų nutekėjimą“, o imigracija gali didinti socialinę įtampą ir konkurenciją dėl darbo vietų.

Daugelis valstybių vykdo migracijos politiką, siekdamos reguliuoti imigracijos srautus. Dažniausiai stengiamasi sumažinti imigraciją, taikant kvotas, ribojant imigrantų skaičių ir griežtinant reikalavimus darbo migrantams. Nelegalūs imigrantai dažnai deportuojami.

Migracija kyla dėl įvairių priežasčių, įskaitant etninius ir religinius konfliktus, politinius režimus, ekonomines problemas ir ekologines krizes. Šios priežastys lemia skirtingus padarinius tiek migrantų išvykimo, tiek atvykimo šalims, taip pat ir patiems migrantams.

Žmonių migracija vyko nuolat, keičiantis jos mastui ir kryptims. Nuo priešistorinių genčių migracijų, ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, iki Didžiojo tautų kraustymosi, didžiųjų geografinių atradimų sukeltos migracijos į Ameriką ir Australiją, vergų prekybos ir galiausiai iki šių dienų globalizacijos suaktyvintos migracijos.

Migracija skirstoma įvairiais būdais, atsižvelgiant į jos trukmę, kryptį ir priežastis. Pagal trukmę skiriama nuolatinė, laikinoji, sezoninė ir švytuoklinė migracija. Pagal kryptį – vidinė ir tarpvalstybinė (emigracija ir imigracija). Pagal priežastis – savanoriška ir priverstinė. Pagal teisėtumą – legali ir nelegali. Taip pat išskiriamos ypatingos migracijos rūšys, tokios kaip repatriacija ir deportacija.

Šiuolaikiniai tarptautinės migracijos srautai dažniausiai juda iš neturtingų regionų į ekonomiškai stiprius. Išskiriami pagrindiniai emigracijos regionai: Naujosios Europos Sąjungos šalys, Pietų ir Pietryčių Azija, Afrika, Meksika, Vidurio Amerika ir Karibų salos. Pagrindiniai migrantų traukos regionai: Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Rusija, Australija ir Persų įlankos regionas.