Baltų panteoną sudarė įvairios dievybės, atsakingos už skirtingas gyvenimo sritis. Pasaulio Medis simbolizavo visatos struktūrą, jungdamas požemį, žemę ir dangų. Dausos buvo mirusiųjų pasaulis, o Velinas – jo valdovas. Aukščiausiasis Dievas buvo pasaulio kūrėjas, o Perkūnas – griaustinio ir karo dievas. Saulė ir Mėnulis buvo laikomi dangaus dievybėmis, o Vaivorykštė – lietaus deivės Vaivos pasireiškimas. Laima lėmė žmogaus likimą, o Giltinė buvo mirties deivė. Žemyna globojo žemę ir augalus, Medeinė – miškus, o Ragana buvo aiškiaregė. Austėja globojo bites ir šeimą, Ežerinis - ežerus, o Laumės – darbštumą.

Senovės baltų tikėjimas apima metų švenčių ratą, dievų ir deivių garbinimą bei tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Šventės, tokios kaip Kalėdos, Užgavėnės, Vėlinės, Rasos (Joninės) ir Velykos, žymi svarbius gamtos ciklo įvykius ir metų darbus. Baltai garbino gamtos jėgas, dangaus kūnus ir tikėjo dievų bei deivių įtaka žmogaus gyvenimui. Nors Lietuva buvo pakrikštyta 1387 m., daugelis senųjų papročių išliko iki šių dienų, nors tikslios žinios apie juos yra ribotos dėl rašytinių šaltinių trūkumo.