Dėl itin sunkių gyvenimo ir darbo sąlygų darbininkai pradėjo aktyviai kovoti už savo teises. Pirmieji organizuoti darbininkų judėjimai atsirado Didžiojoje Britanijoje, kur darbininkai ėmė jungtis į profesines sąjungas. Šios sąjungos kėlė reikalavimus dėl geresnių darbo sąlygų, trumpesnio darbo laiko ir didesnio darbo užmokesčio. Darbininkai naudojo įvairias kovos formas: rašė peticijas valdžios institucijoms, rengė streikus ir demonstracijas, o kai kuriose šalyse net kilo ginkluotos kovos. XIX amžiaus viduryje buvo atliekami tyrimai, atskleidžiantys antisanitarines darbininkų gyvenimo sąlygas, didelį skurdą ir intensyvų išnaudojimą. Šių tyrimų rezultatai ir nuolatinė darbininkų kova lėmė, kad buvo priimti įstatymai, draudžiantys vaikų darbą, pagerintos darbo sąlygos ir sutrumpinta darbo diena. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje buvo priimta daug socialinių įstatymų, o įmonių savininkai pradėjo skirti daugiau dėmesio darbininkų gerovei.

XIX amžiaus viduryje – XX amžiaus pradžioje, pramonės perversmo metu, darbininkų užmokesčio augimas įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Prancūzijoje, buvo nevienodas. Buržuazija sparčiai turtėjo, tačiau darbininkų, kurių darbo diena dažnai siekdavo net 17 valandų, interesai buvo visiškai ignoruojami. Dėl didelės darbo jėgos pasiūlos atlyginimai išliko maži, o darbo sąlygos buvo itin kenksmingos sveikatai, ypač anglių kasyklose, kur nuolat tykojo pavojai. Darbo jėgos gretose buvo ne tik vyrai, bet ir moterys bei vaikai. Vaikų darbas, kartais prasidedantis net nuo penkerių ar šešerių metų amžiaus, buvo apmokamas mažiausiai.

Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas savo garsiame veikale „Komunistų partijos manifestas“, išleistame 1848 metais, išdėstė teoriją, kad visa žmonijos istorija iš esmės yra klasių kovos istorija. Jie išskyrė tokias visuomenės klases kaip engėjai ir engiamieji. Jų teigimu, bet kuri visuomenė visada skyla į dvi pagrindines, antagonistines klases – buržuaziją (turtinguosius kapitalistus) ir proletariatą (darbininkus, neturinčius gamybos priemonių). Komunistai, remdamiesi šia teorija, rėmė revoliucinius judėjimus, siekiančius nuversti kapitalistinę santvarką.

Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas, remdamiesi savo klasių kovos teorija, teigė, kad visuomenė vystosi pagal griežtus, objektyvius dėsningumus. Jie teigė, kad po vergovinės santvarkos neišvengiamai seka feodalizmas, o jį pakeičia kapitalizmas. Visuomenės raida, anot jų, vyksta kaip nuolatinė skirtingų klasių kova. Marksas ir Engelsas idealia visuomenės santvarka laikė komunizmą – beklasę visuomenę, kurioje nebeliktų privačios nuosavybės, išnaudojimo ir skurdo. Komunistinėje visuomenėje kiekvienas žmogus dirbtų pagal savo gebėjimus ir gautų viską, ko jam reikia, pagal poreikius. Jie taip pat teigė, kad išnyktų valstybė, kariuomenė ir policija, nes nebeliktų poreikio palaikyti tvarką jėga. Tačiau, kad būtų pasiektas komunizmas, pirmiausia turėtų įvykti proletariato revoliucija ir pereinamasis proletariato diktatūros laikotarpis. „Komunistų partijos manifeste“ atvirai raginama sukilti ir nuversti esamą santvarką. Vis dėlto, XX amžiaus bandymai įvairiose šalyse įgyvendinti komunizmą parodė, kad šios idėjos yra utopinės ir praktikoje atnešė ne socialinę lygybę ir gerovę, o masines žudynes, vergovę ir didžiulį skurdą.

XIX amžiuje susiformavo nauja politinė ideologija – socializmas. Viena pagrindinių socializmo idėjų buvo socialinė lygybė. Socialistai teigė, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs, tačiau visuomenėje egzistuoja didelė nelygybė. Jie siekė įgyvendinti socialinę lygybę perskirstant turtą, ir šį vaidmenį, socialistų nuomone, turėtų atlikti valstybė. Socialistams svarbiau buvo visuomenės grupių (klasių) reikalai, o ne atskirų individų. Socialistai buvo priešiški religijoms. Socializmas pasižymėjo didele valstybės kontrole, politine ir turtine lygybe, privačios nuosavybės perskirstymu, socialiniu teisingumu, staigiomis permainomis ir proletariato (darbininkų klasės) interesų gynimu. Pirmieji socialistai utopistai manė, kad ideali visuomenė turėtų būti grindžiama bendru turto naudojimu. Jų idėjos įkvėpė kitus mąstytojus ieškoti radikalesnių socialinių problemų sprendimo būdų. Vėliau socializmas suskilo į dvi pagrindines kryptis: socialdemokratus, kurie siekė pertvarkyti valstybę demokratiškai, ir komunistus, kurie siekė idealios santvarkos prievarta, revoliucijos būdu.