Romėnai perėmė ir patobulino graikų architektūros pasiekimus, tačiau taip pat įdiegė ir svarbių inžinerinių naujovių. Jie ištobulino kupolo ir arkos konstrukcijas, pradėjo plačiai naudoti betoną. Arkos buvo ypač svarbios statant akvedukus – vandentiekio sistemas, tiekusias vandenį į miestus. Koliziejus, didžiulis amfiteatras, yra puikus romėnų betono panaudojimo pavyzdys. Panteonas, šventykla su įspūdingu kupolu, demonstruoja romėnų inžinerijos meistriškumą. Romoje buvo pastatyta daug viešųjų pastatų, įskaitant termas (viešąsias pirtis), iš kurių ypač įspūdingas buvo Karakolos termų kompleksas. Vandentiekiai ir kanalizacija gerokai palengvino kasdienį gyvenimą. Grįsti keliai, jungę visą Romos valstybę, buvo labai svarbūs susisiekimui, prekybai ir kariuomenės judėjimui. Įdomu tai, kad standartinis atstumas tarp kelio vėžių vėliau buvo atkartotas geležinkeliuose.

Romėnai aktyviai perėmė ir tobulino daugelio užkariautų tautų kultūros ir technologijų laimėjimus. Graikų kalba buvo būtina išsilavinusiam romėnui, o turtingos šeimos samdė graikų mokytojus savo vaikams. Romėnų filosofija, literatūra, mokslas, menas ir architektūra buvo stipriai paveikti graikų civilizacijos. Tačiau romėnai ne tik kopijavo, bet ir plėtojo graikų idėjas, pritaikydami jas savo praktiniams poreikiams. Šis glaudus graikų ir romėnų kultūrų susipynimas lėmė antikos kultūros, klestėjusios iki Vakarų Romos imperijos žlugimo, susiformavimą.

Ankstyvasis romėnų menas priminė etruskų meną, tačiau vėliau patyrė stiprią graikų įtaką. Ši įtaka atkeliavo ne tik tiesiogiai iš pietų, bet ir per graikų užkariautus Italijos miestus. Karo grobis iš Graikijos, įskaitant metalo dirbinius, statulas ir paveikslus, paskatino privačių kolekcijų atsiradimą Romoje ir padidino meno kūrinių poreikį. Graikų meistrai, atvykę į Romą, kūrė žymių graikiškų originalų kopijas. Šios kopijos yra labai svarbus informacijos šaltinis šiuolaikiniams mokslininkams, tyrinėjantiems antikinį meną.

Senovės Romos kultūros laimėjimai apima daugelį sričių: raštą (lotyniška abėcėlė, naudojama ir šiandien), lotynų kalbą (daugelio Europos kalbų, įskaitant romanų kalbas, pagrindas), politinę respublikos santvarką (nors ir su trūkumais, bet vis tiek reikšmingą politinės minties raidai), modernųjį kalendorių (su pataisymais naudojamą iki šiol), paštą (valstybinę susisiekimo sistemą), centrinio šildymo sistemą (ypač svarbią šaltesnio klimato zonose) ir kanalizaciją (užtikrinančią higieną miestuose).

Romėnų kultūra, užkariaujant naujas teritorijas, plito įvairiuose kraštuose – šis procesas vadinamas romanizacija. Lotynų kalba, net ir žlugus Romos imperijai, dar šimtus metų buvo naudojama kaip išsilavinusių europiečių bendravimo ir mokslo kalba. Lotyniškas raidynas yra plačiai naudojamas daugelio tautų, įskaitant ir lietuvius. Daugybė tarptautinių žodžių yra kilę iš lotynų kalbos. Romėniški skaitmenys, nors ir rečiau nei arabiškieji, vis dar naudojami tam tikrais atvejais. Romėnų posakiai ir sentencijos cituojami iki šiol. Vergilijaus, Horacijaus ir kitų romėnų rašytojų kūriniai padarė didelę įtaką Europos literatūros raidai. Romėnų teisė yra laikoma civilinės teisės pagrindu visame pasaulyje. Architektūroje iki šiol naudojami romėnų išrasti ar ištobulinti elementai – betonas, arkos, kupolai. Apibendrinant galima teigti, kad romėnų ir graikų kultūrinis palikimas yra tas pamatas, ant kurio formavosi šiuolaikinė Europos civilizacija.

Senovės Roma pasižymėjo domėjimusi įvairiomis mokslo sritimis. Plinijus Vyresnysis ir Plinijus Jaunesnysis paliko svarbų indėlį gamtos tyrimuose. Strabonas aprašė tuometinį žinomą pasaulį, o Klaudijas Ptolemajas sukūrė geocentrinę Visatos teoriją, kuri dominavo moksliniame pasaulyje daugelį amžių. Filosofijoje išsiskyrė Ciceronas ir Seneka, o imperatorius Markas Aurelijus taip pat rašė filosofinius veikalus. Lotynų literatūra suklestėjo, ypač valdant Augustui (Vergilijus, Horacijus). Istorikai Titas Livijus ir Publijus Kornelijus Tacitas savo darbuose ne tik aprašė Romos istoriją, bet ir paminėjo baltų gentis.

Ostijos uostas, esantis netoli Romos, tapo svarbiu prekybos centru. Romėnų pirkliai prekiavo su įvairiomis šalimis, netgi siekė Kiniją ir Indiją. Taip pat vyko prekyba su baltais, iš kurių romėnai ypač vertino gintarą. Romos ekonomika didžiąja dalimi rėmėsi vergų darbu. Vergovė tapo masiniu reiškiniu, o prekyba vergais teikė didžiules pajamas. Tačiau dėl itin sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų nuolat kildavo vergų sukilimai, iš kurių žymiausias – Spartako sukilimas.

Romėnų teisė yra vienas svarbiausių šios civilizacijos palikimų. Iš pradžių romėnai rėmėsi paprotine teise, tačiau vėliau atsirado ir rašytinė teisė, kurios pavyzdys – Dvylikos lentelių įstatymai. Buvo skiriama civilinė teisė, taikoma Romos piliečiams, ir tautų teisė, reguliuojanti santykius su svetimšaliais. Romėnų teisėje buvo pabrėžiamas teisėjų nešališkumas, kaltinamojo teisės, visų piliečių lygybė prieš įstatymą ir nekaltumo prezumpcija. Žlugus Vakarų Romos imperijai, romėnų teisės principus perėmė susikūrusios barbarų valstybės, Krikščionių bažnyčia ir Bizantija. Iki pat XIX a. romėnų teisė daugelyje Europos valstybių buvo laikoma pavyzdine. Teigiama, kad Europos civilizacija remiasi trimis kalvomis: Akropoliu (graikų menas ir filosofija), Golgota (krikščionybė) ir Kapitolijumi (romėnų teisė). Didieji Europos kodeksai yra grindžiami romėnų teise. Cicerono veikaluose „Apie valstybę“ ir „Apie įstatymus“ iškeliama mintis, kad tikrasis įstatymas yra teisingas protas, atitinkantis prigimtį, o valstybė – tai tautos reikalas, pagrįstas susitarimu dėl teisės normų ir bendros naudos.

Žemdirbystė buvo vienas iš pagrindinių verslų Senovės Romoje. Ilgainiui kūrėsi vis stambesni žemvaldžių dvarai – latifundijos, kuriose dirbo vergai. Amatininkai daugiausia telkėsi miestuose, kur gamino įvairius dirbinius. Romėnai siekė autarkijos – tai yra, stengėsi patys apsirūpinti visomis reikalingomis prekėmis, kad būtų kuo mažiau priklausomi nuo importo.