Ankstyvaisiais viduramžiais Europos ūkis, nors ir turėjo bendrų bruožų, pasižymėjo ir regioniniais skirtumais dėl geografinių sąlygų (klimato, dirvožemio, reljefo). Viduržemio jūros regione vyravo vynininkystė ir sodininkystė, Vidurio Europoje – javai, augalininkystė ir gyvulininkystė, Rytų Europoje – javai, o Skandinavijoje – gyvulininkystė. Žlugus Vakarų Romos imperijai, ekonominis gyvenimas persikėlė į kaimus, vyravo natūrinis ūkis, kai produktai buvo gaminami savo reikmėms, o ne pardavimui. Svarbiausiu ūkio centru tapo feodalo dvaras, kuriame dirbo baudžiauninkai. Buvo naudojama dvilaukė sėjomaina ir primityvūs darbo įrankiai. Katalikų bažnyčia smerkė prekybą ir skolinimą už palūkanas.

Gyventojų skaičiaus augimas, žemės ūkio pažanga, amatų ir prekybos plėtra skatino miestų augimą (urbanizaciją). Nuo X iki XIV a. Europoje įsikūrė tūkstančiai naujų miestų. Miestai kūrėsi iš amatininkų ar pirklių gyvenviečių, prie feodalų pilių, vienuolynų, prekybos kelių sankirtų. Miestiečiai siekė savivaldos, kurią išsipirkdavo arba išsikovodavo. Savivalda leido laisvai verstis prekyba, leisti įstatymus, vykdyti teisingumą. Miestai tapo amatų ir prekybos centrais. Amatininkai būrėsi į cechus, kurie gynė jų interesus ir reguliavo gamybą. Magdeburgo teisė buvo viena iš labiausiai paplitusių savivaldos teisių.

Miestų ekonominiam augimui buvo svarbios valdovo privilegijos rengti muges, kuriose pirkliai iš įvairių šalių prekiavo ir sudarinėjo sandorius. Europos pirkliai jungėsi į gildijas, pvz., Hanzos sąjunga, kuri kontroliavo prekybą Baltijos jūroje. Pagyvėjo prekyba, atsirado regionų ir miestų specializacija. Europos pirkliai atgaivino prekybą su tolimais kraštais (per Artimuosius Rytus), importuodami prekes iš Kinijos ir Indijos. Pagrindiniai prekybos keliai apėmė Šiaurės ir Baltijos jūrų regioną, Viduržemio jūros regioną ir sausumos kelius, jungiančius Šiaurės ir Pietų Europą.

XIII–XIV a. sandūroje Europos ūkį ištiko krizė. Išaugus gyventojų skaičiui, ėmė trūkti dirbamosios žemės, dirva buvo nualinta. Atšalus klimatui ir sumažėjus derliui, kilo badas. 1347 m. Europą pasiekė maro pandemija. Dėl antisanitarinių sąlygų ir prastos mitybos mirtingumas buvo didžiulis. Vykstant kariniams konfliktams ir didėjant mokesčiams, kilo valstiečių maištai. Gyventojų skaičius smarkiai sumažėjo. Tačiau trūkstant darbo jėgos, feodalai suteikė didesnę laisvę valstiečiams, natūrinę duoklę keitė mokesčiais pinigais. Vakarų Europoje ėmė ryškėti feodalizmo irimo požymiai.

Brandžiaisiais viduramžiais (XII–XIII a.) Europos ūkis kilo dėl sumažėjusios išorės priešų grėsmės, miškų kirtimo ir žemės ūkio technikos tobulėjimo. Dvilaukę sėjomainą pakeitė trilaukė, pradėta gausiau tręšti dirvas, naudoti sunkusis ratinis plūgas, atsirado nauji pakinktai arkliams, vėjo malūnai. Padidėjęs derlingumas lėmė gyventojų skaičiaus augimą, pasėlių plotų plėtrą, pelkių sausinimą ir dykviečių įdirbimą. Atsirado daugiau žmonių, galinčių užsiimti amatais ir prekyba.