Brazilija, kuri buvo Portugalijos kolonija, paskelbė savo nepriklausomybę be didelio kraujo praliejimo, kitaip nei daugelis Ispanijos kolonijų, kuriose vyko ilgos ir kruvinos kovos.

XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjusi masinė imigracija iš įvairių Europos šalių turėjo didelės įtakos Lotynų Amerikos šalių ūkio augimui ir vystymuisi. Atvykėliai iš Europos dažnai turėjo geresnį išsilavinimą ir profesinius įgūdžius, todėl jie greitai užėmė svarbias pareigas įvairiose ekonomikos srityse.

XIX amžiaus pradžioje Lotynų Amerikos kolonijos pradėjo aktyvią kovą dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos ir Portugalijos. Kreolai, kurie buvo turtingi žemvaldžiai ir verslininkai, jautė didelį nepasitenkinimą dėl to, kad neturėjo pakankamai politinės galios, kurią vis dar kontroliavo metropolijos. Nepasitenkinimą didino ir politinis pavaldumas, ekonominiai suvaržymai bei auganti tautinė savimonė. Didelę įtaką turėjo ir išoriniai veiksniai – Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas bei Napoleono karai Europoje.

XVI–XVII amžiuje ispanų ir portugalų konkistadorai užkariavo didžiąją dalį Amerikos žemyno, paversdami šias teritorijas kolonijomis. Vietiniai gyventojai, vadinami indėnais, buvo priversti dirbti sunkiomis sąlygomis, o dėl atvežtų ligų ir išnaudojimo, didelė dalis jų mirė. Siekiant kompensuoti darbo jėgos trūkumą, buvo pradėti gabenti vergai iš Afrikos žemyno. Regionas gavo Lotynų Amerikos pavadinimą dėl jame įsitvirtinusių ispanų ir portugalų kalbų, kurios priklauso romanų kalbų grupei.

Dėl intensyvios sąveikos tarp skirtingų kultūrų – europiečių (ispanų ir portugalų), vietinių indėnų ir atgabentų afrikiečių – susiformavo unikali ir savita Lotynų Amerikos kultūra. Katalikų bažnyčia tapo labai įtakinga, ji ne tik skleidė tikėjimą, bet ir aktyviai dalyvavo švietime, steigė mokyklas, prieglaudas ir ligonines.

Kolonijinėje Lotynų Amerikoje susiformavo visuomenė, griežtai suskirstyta pagal rasinius ir tautinius požymius. Pagrindinės grupės buvo: ispanai ir portugalai (atvykę iš Europos), kreolai (baltųjų palikuonys, gimę jau kolonijose), indėnai (vietiniai gyventojai), juodaodžiai (vergai, atgabenti iš Afrikos). Taip pat egzistavo tarpinės grupės: metisai (baltųjų ir indėnų palikuonys) ir mulatai (baltųjų ir juodaodžių palikuonys). Šios grupės užėmė tarpinę padėtį socialinėje hierarchijoje, o tai lėmė didelę socialinę nelygybę.

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džeimsas Monro paskelbė garsiąją Monrė doktriną, kurioje įspėjo Europos valstybes nesikišti į Amerikos žemyno reikalus, teigdamas „Amerika – amerikiečiams“. Tačiau, nepaisant šios doktrinos, Lotynų Amerikos šalys tapo vis labiau ekonomiškai priklausomos nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos valstybių, kurios investavo didelius kapitalus į regiono ekonomiką. Deja, didžioji dalis pelno, gauto iš šių investicijų, keliavo ne į Lotynų Amerikos šalis, o į užsienį.

Naujai susikūrusios Lotynų Amerikos valstybės susidūrė su dideliu politiniu nestabilumu. Dažnai vykdavo kariniai perversmai, o į valdžią ateidavo kariniai diktatoriai, vadinami kaudilijais. Pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė šios jaunos valstybės, buvo politinis nestabilumas, ekonominis atsilikimas, didelio masto korupcija ir ryški socialinė nelygybė. Didžioji dalis gyventojų, ypač indėnai ir juodaodžiai, gyveno dideliame skurde.

Simonas Bolivaras, kilęs iš labai turtingos Venesuelos šeimos, tapo vienu svarbiausių Lotynų Amerikos išsivadavimo kovos vadovų. Jis buvo stipriai paveiktas Švietimo epochos idėjų ir siekė sukurti vieningą, nepriklausomą Lotynų Amerikos valstybę. Bolivaras išlaisvino savo vergus ir pažadėjo laisvę visiems, kurie prisijungs prie sukilėlių pajėgų. Po ilgos ir sunkios kovos ispanai buvo priversti atsitraukti ir prarado beveik visas savo kolonijas Pietų Amerikoje.