Maždaug prieš 1000 metų dabartinės Lietuvos teritorija buvo retai apgyvendinta, joje gyveno apie 300 tūkst. žmonių. Teritorija buvo apaugusi tankiais miškais, o nepalankios gamtinės sąlygos apsunkino susisiekimą. Krašto gilumą buvo galima pasiekti daugiausia žiemą, užšalus vandens telkiniams.

XII–XIII a. baltų gentys apėmė prūsus, jotvingius, kuršius, žiemgalius, sėlius, žemaičius, lietuvius ir latgalius. Šalia gyveno finougrai ir slavai, o kai kurios teritorijos buvo mišrios. Lietuvių žygių kryptys buvo įvairios, siekiant grobio ir įtakos.

Grobiamieji žygiai tapo svarbiu praturtėjimo būdu – buvo grobiami materialiniai turtai, gyvuliai ir žmonės. Atsirado karių sluoksnis ir nuolatinės kariaunos, vadovaujamos kunigaikščių. Kario narsa tapo garbės reikalu, o žirgas – neatsiejamu kario atributu. Sėkmingi žygiai didino kunigaikščių ir karių įtaką.

Dėl užpuolimų grėsmės laukai jungėsi į didesnius darinius – žemes. Žemes valdė kunigaikščiai, kurie sprendė bendruomenių nesutarimus ir vadovavo karo žygiams, rinko duokles iš laukininkų. Kunigaikščiai nuolat kariavo, siekdami didesnės valdžios ir teritorijų. Žemėse veikė pilių ir signalinių sistemų tinklai.

Kunigaikščio valdos buvo sudarytos iš kelių pagrindinių dalių: kunigaikščio domeno (centrinės valdos dalies), „gerųjų žmonių“ sodybų ir priklausomų laukininkų sodybų. „Gerieji žmonės“ buvo praturtėję laukininkai, turintys tam tikrų privilegijų ir įsipareigojimų.

Pagrindinę gyventojų dalį sudarė laisvieji žemdirbiai – laukininkai. Jie gyveno teritorinėse bendruomenėse – laukuose. Žemė, darbo įrankiai ir maisto atsargos priklausė atskiroms šeimoms, o miškai ir ganyklos buvo bendro naudojimo. Bendruomenių reikalus sprendė vyrų susirinkimas arba seniūnas. Dėl skirtingo žemės derlingumo ir karo grobio atsirado socialinė nelygybė.

Lietuvių gentis išsiskyrė karingumu ir plėšikiškais žygiais. Iš pradžių mokėję duoklę Rūsiai, lietuviai vėliau sustiprėjo ir patys pradėjo puldinėti kaimynines žemes. Jie buvo vadinami „sausumos vikingais“ dėl savo agresyvios ekspansijos. Lietuvių kunigaikščiai sudarydavo sąjungas (žemių konfederacijas) gintis nuo bendrų priešų ar žygiuoti į kitas žemes. Tai rodo ir 1219 m. taikos sutartis su Voluine, kurioje minimas ir Mindaugas.