Antrojo pasaulinio karo padariniai

Šioje temoje nagrinėjami Antrojo pasaulinio karo padariniai: Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas, siekiant užtikrinti taiką, nacių karo nusikaltimų tyrimas ir nubaudimas Niurnbergo procese bei svarbiausių sąjungininkų konferencijų sprendimai, nulėmę pokario pasaulio tvarką. Taip pat aptariami teritoriniai pokyčiai, gyventojų migracija ir skirtingas karo padarinių vertinimas.

Antrojo pasaulinio karo padariniai
Antrasis pasaulinis karas baigėsi nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkių pralaimėjimu. Tačiau SSRS, kita karo kaltininkė, sustiprėjo ir išplėtė savo įtaką. Karas pakeitė pasaulio politinę padėtį: susilpnėjo Vakarų Europos valstybės, o JAV ir SSRS tapo supervalstybėmis. Prasidėjo dekolonizacijos procesas. Karo padariniai vertinami skirtingai: Vakarų Europai karas atnešė išsivadavimą nuo nacizmo, o Vidurio ir Rytų Europai – sovietinę okupaciją. SSRS kūrė mitą apie 'Didįjį Tėvynės karą', vaizduodama save pasaulio gelbėtoja nuo fašizmo, ir naudojo Pergalės dieną (gegužės 9-ąją) karinės galios demonstravimui.
Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas
Antrasis pasaulinis karas sukėlė didžiulį žmonių aukų skaičių (daugiau nei 55 milijonai) ir ekonominę suirutę, ypač Europoje. Tai paskatino tarptautinę bendruomenę imtis veiksmų, kad būtų užtikrinta taika ateityje. 1945 metais San Fransiske, 51 valstybė įkūrė Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO). Pagrindinis JTO tikslas – išsaugoti taiką, užtikrinti kolektyvinį saugumą ir skatinti draugiškus tautų santykius. JTO struktūrą sudaro: Generalinė Asamblėja, kurioje dalyvauja visos narės; Saugumo Taryba, sudaryta iš 5 nuolatinių narių (JAV, Rusija (anksčiau SSRS), Kinija, Prancūzija, Didžioji Britanija), turinčių veto teisę, ir nenuolatinių narių; Generalinis Sekretorius; Ekonominė ir Socialinė Taryba; Regioninės Ekonominės Komisijos; Karinis komitetas; Nuolatinės JT komisijos ir specializuotos agentūros, pavyzdžiui, UNICEF, UNESCO, Pasaulio Sveikatos Organizacija. 1948 metais JTO priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kuri gina visų žmonių lygybę, nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, tikėjimo ar politinių pažiūrų.
Nacistų karo nusikaltimai
Nacistinės Vokietijos režimas vykdė masines žudynes, taikydamasis į įvairias žmonių grupes: žmones su negalia, civilius, ir tuos, kuriuos laikė 'rasiškai menkaverčiais', ypač slavus. Vykdytos žiaurios represijos, įkaitų šaudymai, kaimų naikinimas, milijonai žmonių buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas. Dauguma jų mirė nuo bado, ligų ar nežmoniško darbo. Kai kuriose stovyklose su kaliniais buvo atliekami žiaurūs 'moksliniai' eksperimentai. Labiausiai nukentėjo žydai. Iš pradžių, vykdant izoliacinę politiką, iš jų buvo atimta nuosavybė, jie buvo suvaryti į getus. Vėliau, priėmus 'galutinį žydų klausimo sprendimą', pradėtas masinis naikinimas. Įkurtos specialios mirties stovyklos, tokios kaip Aušvicas-Birkenau, kur dujų kamerose kasdien buvo žudomi tūkstančiai žmonių. Apskaičiuota, kad per nacistų vykdytą holokaustą (šoa) buvo nužudyta apie 6 milijonus Europos žydų.
Niurnbergo procesas
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, antihitlerinės koalicijos šalys įsteigė tarptautinį karo tribunolą, kad nubaustų nacistinės Vokietijos karo nusikaltėlius. 1945 metų lapkritį Niurnberge (Vokietija) prasidėjo teismo procesas. Jame pagrindiniai nacistų vadovai buvo teisiami už nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus ir, pirmą kartą istorijoje, už nusikaltimus žmoniškumui. Daugeliui kaltinamųjų skirta mirties bausmė. Be Niurnbergo proceso, vyko ir kiti teismai, o karo nusikaltėlių paieška ir teismai tęsiasi iki šiol.
Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijos
Pokario pasaulio tvarka, įtakos sferų pasidalijimas ir kiti svarbūs klausimai buvo sprendžiami JAV, SSRS ir Didžiosios Britanijos vadovų trijose pagrindinėse konferencijose: Teherane (1943 m.), Jaltoje (1945 m.) ir Potsdame (1945 m.). Sprendimus priiminėjo vadinamasis 'Didysis trejetas': Vinstonas Čerčilis (Didžioji Britanija), Franklinas Ruzveltas (JAV, o Potsdame – Haris Trumenas) ir Josifas Stalinas (SSRS). Potsdame V. Čerčilį pakeitė Klemensas Etlis. Valstybių, kurių likimas buvo sprendžiamas, atstovai į derybas nebuvo įleidžiami. Pagrindiniai sprendimai: Vokietijos, kaip pagrindinės karo kaltininkės, padalijimas į okupacines zonas, jos nuginklavimas ir demokratizacija; Lenkijos atkūrimas, pakeičiant jos rytines sienas ir kompensuojant Vokietijos žemėmis; beveik pusės Rytų Prūsijos su Karaliaučiumi priskyrimas SSRS; Rytų Europos šalių patekimas į SSRS įtakos sferą; Baltijos šalių palikimas SSRS sudėtyje. Dėl šių sprendimų ir prievartinių perkėlimų milijonai žmonių tapo pabėgėliais, įskaitant 12 milijonų vokiečių, išvarytų iš įvairių teritorijų.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com