Industrinė revoliucija lėmė esminius pokyčius komunikacijos ir transporto srityse. Garo variklio pritaikymas leido sukurti garvežius ir garlaivius, kurie smarkiai pagreitino žmonių ir prekių judėjimą. Buvo tiesiami geležinkeliai, o burlaivius pakeitė garlaiviai, sutrumpindami kelionių trukmę.

Industrinė revoliucija sukėlė masinę migraciją iš kaimo vietovių į miestus, kur buvo koncentruojama pramonė. Žmonės ieškojo darbo fabrikuose, o tai lėmė spartų miestų augimą (urbanizaciją). Šis procesas apėmė vietinę, regioninę ir tarptautinę migraciją.

Industrinė revoliucija, nors ir atvėrė moterims naujas darbo rinkos galimybes, vis dėlto išlaikė patriarchalinės visuomenės suvaržymus. Moterys buvo samdomos į fabrikus, dažnai už mažesnį atlyginimą nei vyrai, nes jų fizinės jėgos pakako įrenginiams aptarnauti. Tačiau moterų siekis įgyti išsilavinimą ir užimti tradiciškai vyriškas profesijas susidurdavo su neigiamu visuomenės požiūriu.

Daugelis socialinių ir aplinkosaugos problemų, kilusių industrinės revoliucijos metu, išlieka aktualios ir šiandien. Darbininkų teisės, pelno paskirstymas, profesinė specializacija, aplinkosauga ir klimato kaita – tai klausimai, kurie tebėra sprendžiami šiuolaikiniame pasaulyje. Ketvirtoji industrinė revoliucija ir robotizacija kelia naujus iššūkius ir galimybes, susijusias su darbo rinka ir visuomenės gerove.

Industrinė revoliucija turėjo didelį ir dažnai neigiamą poveikį aplinkai. Sparčiai augant gamybai, didėjo gamtos išteklių naudojimas, o tai lėmė miškų naikinimą, gyvūnų rūšių nykimą ir aplinkos taršą. Taip pat atsirado naujų pramonės šakų, pvz., chemijos, kurios dar labiau prisidėjo prie aplinkos problemų.

Industrinė revoliucija reikšmingai paveikė šeimos struktūrą ir sampratą. Tradicinė, patriarchalinė šeima, kurios pagrindas buvo šeimos ūkis, ėmė keistis. Dėl ekonominių sunkumų visi šeimos nariai, įskaitant vaikus ir moteris, buvo priversti dirbti fabrikuose ilgas darbo valandas. Tai lėmė mažesnių šeimų formavimąsi ir naujų socialinių ryšių atsiradimą.

Industrinė revoliucija sukėlė daugybę socialinių problemų. Didėjantis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, miesto lūšnynų atsiradimas, vaikų darbas ir ilgos darbo valandos buvo kasdienio gyvenimo dalis daugeliui žmonių. Pramonės plėtra, ypač finansinio kapitalizmo ir didžiojo verslo struktūrų formavimasis, nulėmė ir imperialistinės ekspansijos pradžią. Kartu augo ir masių sąmoningumas, formuojantis reikalavimus dėl geresnių darbo sąlygų ir socialinės lygybės.

Industrinė revoliucija sukėlė reikšmingus pokyčius visuomenės struktūroje. Įsitvirtino buržuazijos (verslininkų) sluoksnis, o kartu susiformavo samdinių (darbininkų), vadinamų proletariatu, klasė. Taip pat keitėsi požiūris į šeimą, jos dydį ir lyčių vaidmenis. Kapitalizmo sąlygomis ekonomika tapo cikliška, su pakilimais, nuosmukiais, krizėmis ir atsigavimais.