Dekolonizacija – tai procesas, kurio metu tautos išsivaduoja iš kolonijinės priespaudos ir sukuria nepriklausomas valstybes. Šis procesas prasidėjo XVIII a., intensyviai vyko XIX a. Lotynų Amerikoje, o ypač suaktyvėjo po Antrojo pasaulinio karo, nusilpus Europos kolonijinėms galybėms ir pasikeitus požiūriui į kolonializmą. Nacionalizmas, vietos inteligentijos vadovavimas ir tarptautinis spaudimas (įskaitant JAV, JT ir net SSRS) skatino išsivadavimo judėjimus. 1955 m. Bandungo konferencija, kurioje dalyvavo 29 Afrikos ir Azijos valstybės, pasmerkė kolonializmą.

Indijos išsivadavimo lyderis Mahatma Gandis sukūrė ir propagavo nesmurtinio pasipriešinimo taktiką. Ji apėmė atsisakymą paklusti neteisingai tvarkai, nebendradarbiavimą su kolonijine valdžia, savų švietimo ir kitų institucijų kūrimą. Gandis atmetė smurtą, ragindamas boikotuoti valdžios institucijas, nedalyvauti rinkimuose ir nemokėti mokesčių. 1947 m. Indija iškovojo nepriklausomybę, tačiau suskilo į Indiją (indusitai) ir Pakistaną (musulmonai), sukeldama didžiulius neramumus, aukas ir priverstinę migraciją. Pats Gandis buvo nužudytas.

Išsilaisvinimas ne visada atnešė lauktą gerovę. Naujosios valstybės susidūrė su valdymo patirties ir specialistų trūkumu, ekonominiais sunkumais, etniniais ir religiniais konfliktais (dėl kolonizatorių nustatytų sienų), diktatūromis ir korupcija. Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) baltaodžių mažuma vykdė apartheido politiką – rasinę juodaodžių diskriminaciją, kuri buvo panaikinta tik XX a. pabaigoje, Nelsonui Mandelai tapus pirmuoju demokratiškai išrinktu prezidentu. Išliko ekonominė priklausomybė nuo buvusių metropolijų. Daugelyje Afrikos šalių buvusių metropolijų kalbos išliko valstybinėmis.

Nepriklausomybės siekiančios šalys naudojo skirtingas strategijas. Kai kurios, pavyzdžiui, daugelis Didžiosios Britanijos kolonijų, nepriklausomybę gavo taikiu būdu. Tačiau kitos, ypač Prancūzijos, Olandijos, Belgijos ir Portugalijos kolonijos, turėjo kovoti ginklu, pavyzdžiui, Alžyre ir Indokinijoje vyko ilgi ir žiaurūs partizaniniai karai. 1960-ieji metai, paskelbti Afrikos metais, žymi didžiausią Afrikos šalių nepriklausomybės paskelbimo bangą.

Šaltojo karo metais Afrikos ir Lotynų Amerikos šalys buvo vadinamos „trečiuoju pasauliu“ (pirmasis – Vakarų demokratijos, antrasis – socialistinės valstybės). Žlugus komunizmui, terminas tapo mažiau vartojamas. Buvusios „trečiojo pasaulio“ šalys susiduria su daugybe problemų: skurdu, nedarbu, socialine nelygybe, žemu išsilavinimo lygiu, dideliu įsiskolinimu, sparčiu gyventojų augimu, karais, ekologinėmis katastrofomis ir epidemijomis. Nors Vakarų valstybės ir tarptautinės organizacijos teikė paramą, dėl korupcijos ji ne visada buvo efektyvi. Daugelis žmonių emigruoja į turtingesnes šalis. Tačiau kai kurios šalys, pavyzdžiui, Pietų Korėja, Malaizija ir Taivanas, sėkmingai vysto savo ekonomiką.