XVII ir XVIII amžiais Europoje stiprėjo absoliutizmas – valdymo forma, kai visa valdžia sutelkiama vieno monarcho rankose. Tai buvo atsakas į feodalizmo silpnėjimą. Absoliutizmas reiškėsi karaliaus valdžios stiprinimu, centralizuotu valdymu, kariuomenės ir ūkio plėtra. Ryškiausias pavyzdys – Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV, kurio posakis buvo „Valstybė – tai aš!“, valdymas.

Versalyje vyko nesibaigiančios šventės, linksmybės ir pokyliai. Viskas atrodė „kaip sapne, kaip užburtoje karalystėje“. Aristokratija dalyvaudavo karaliaus ryto rutinoje. Valdovą žadindavo pirmasis kamerdineris, o paskui jį aplankydavo penkios grupės žmonių: patikimoji, didžioji, trečioji (patarnautojai), ketvirtoji (didikai) ir paskutinė (mažiausiai privilegijuoti). Valdovas keldavosi visų akivaizdoje.

Versalyje gyveno ir kūrė daugybė menininkų. Beveik kasdien vyko spektakliai pagal griežtą programą. Didelis dėmesys buvo skiriamas etiketui – laikysenai ir elgesio normoms. Apranga ir perukai atspindėjo visuomeninę padėtį. Plinkančio Liudviko įsakymu atsirado specialus vyrų perukas, tapęs kilmingumo simboliu. Moterys turėjo būti mandagios, pasipuošusios, žaismingos, o vyrai – galantiški, puošnūs, sakantys komplimentus. Valdovo garbinimas buvo pasiekęs neregėtas aukštumas. Tik „išrinktieji“ galėjo vakare nusilenkti karaliui. Net stebėti, kaip valdovas tuštinasi, buvo laikoma garbe. Įgyti teisę į kėdę šalia Liudviko XIV tapo karjeros ženklu.

Nors buvo teigiama, kad valdovas nėra aukščiau už įstatymus, Liudvikas XIV savo absoliučią valdžią aiškino gavęs iš Dievo. Bažnyčia tam pritarė, nes karalius buvo katalikybės šalininkas ir persekiojo protestantus hugenotus. Jis uždarė jų bažnyčias ir mokyklas, vaikus vertė auklėti katalikiškai. Hugenotų namuose buvo apgyvendinami kareiviai, kurie juos persekiojo. Dėl persekiojimų iš šalies pabėgo apie 200 000 hugenotų, tarp jų daug amatininkų ir prekybininkų. Liudviko XIV valdymo principas: „Vienas karalius, vienas įstatymas, vienas tikėjimas“.

Liudviko XIV neribota valdžia darė įspūdį kitiems Europos valdovams. Jie mėgdžiojo jo gyvenimo būdą, valdymo stilių, siekė prilygti jam turtais ir prabanga. Europoje tapo madinga kalbėti prancūziškai, sekti prancūzų mada ir elgesiu. Valdovai statėsi Versalį primenančius rūmus.

Liudvikas XIV sukūrė didžiausią Europoje kariuomenę iš samdinių. Jie gyveno kareivinėse, turėjo uniformas, gerus ginklus, gaudavo atlyginimą. Kariuomenė buvo svarbi Liudviko XIV valdžios atrama. Prancūzija beveik nuolatos kariavo dėl įtakos ir teritorijų. Karai truko dešimtmečius, pareikalavo daug lėšų, o pergalės buvo menkos. Valstybių sąjungos stabdė Liudviko planus. Didėjo mokesčiai, kaime trūko darbo jėgos. Prieš mirtį karalius apgailestavo dėl karų. Karams ir prabangai reikėjo daug lėšų. Liudviko iždas ištuštėjo, dauguma valdinių skurdo.

Liudviko XIV prabanga ir siekis būti dėmesio centre pelnė jam Karaliaus Saulės vardą. Jis įsakė pastatyti didingus Versalio rūmus, kurie tapo absoliutizmo simboliu. Pelkėta vietovė buvo paversta parku su tvenkiniais ir fontanais. Rūmuose buvo beveik 2000 kambarių, o juos aptarnavo apie 15 000 žmonių. Karalius kvietė didikus nemokamai viešėti rūmuose, o atsisakyti buvo neįmanoma, nes tai reikštų nepalankumą valdovui.

Žanas Batistas Kolberas skatino merkantilizmo politiką: rėmė pramonę, eksportą, o importą ribojo didžiuliais muitais. Buvo siekiama kaupti aukso atsargas. Buvo sukurta efektyvi mokesčių sistema. Mokesčių rinkėjai privalėjo surinkti nustatytą sumą, kitaip grėsė kalėjimas. Sunkiausia mokesčių našta teko valstiečiams. Aristokratai naudojosi privilegija nemokėti mokesčių. Už mokesčių vengimą ar tyčinį bankrotą grėsė mirties bausmė. Bažnyčiai buvo uždrausta rengti dalį prabangių švenčių. Kolbero principas: „Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau“. Po Kolbero mirties ekonominė padėtis blogėjo.

Liudvikas XIV vykdė vienvaldystės politiką. Provincijas valdė intendantai – jam atsidavę valdininkai, skiriami ir atleidžiami paties karaliaus. Jie kontroliavo policiją, teismus, saugumą, religiją ir ūkį. Liudvikas XIV nešaukė Generalinių luomų, pats skelbėsi pirmuoju ministru. Karaliaus taryba patardavo, bet galutinis sprendimas priklausė tik jam. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia buvo sutelktos vieno asmens rankose.

XVII a. Prancūzijos kardinolo suformuluoti monarcho valdymo principai teigė, kad monarchas neprivalo teisintis dėl savo sprendimų, jo valdžia galioja visiems, o vienintelė privataus asmens apsauga yra jo nekaltumas. Monarcho sprendimas yra aukščiausias, jis ir teisingumas paskirti Dievo. Tik Dievas gali vertinti monarcho sprendimus. Monarchas valdo tautą, jam pavaldžios visos įstaigos, pareigūnai ir kariuomenė. Jis priima sprendimus, leidžia įsakymus ir apdovanoja. Nėra valdžios, nepriklausomos nuo jo, nėra susirinkimo, kuriam jis nevadovautų.