Sovietų Sąjunga

Šioje temoje nagrinėjama Sovietų Sąjungos istorija nuo Stalino mirties iki stagnacijos laikotarpio, atskleidžiant režimo nusikaltimus, ekonominius sunkumus ir bandymus sukurti paklusnią visuomenę. Apžvelgiama, kaip planinė ekonomika, nomenklatūros privilegijos ir propagandos sistema formavo iškreiptą realybę, kurioje trūko laisvės ir klestėjimo. Galiausiai parodoma, kaip vidinės problemos silpnino Sovietų Sąjungą, nepaisant išorinės karinės galios.

Homo Sovieticus kūrimas
Sovietinis režimas siekė sukurti „homo sovieticus“ – paklusnų, lengvai valdomą ir apolitišką žmogų. Propaganda, švietimas ir cenzūra buvo naudojami „smegenų plovimui“ ir istorinės atminties naikinimui. Visuomenė buvo suskaldyta, daugelis gyveno dvilypį gyvenimą, bijodami represijų. Kitaminčiai buvo persekiojami.
Kreivų veidrodžių šalis
Sovietų Sąjunga save vaizdavo kaip teisingiausią ir laimingiausią valstybę, tačiau ši propaganda neatitiko tikrovės. Konstitucijoje įtvirtintas respublikų lygiateisiškumas buvo fiktyvus, nes SSKP valdė kaip imperija, o respublikos buvo visiškai pavaldžios Maskvai. Rinkimai buvo formalūs, be realaus pasirinkimo.
Milžinas molinėmis kojomis
Šaltojo karo metais Sovietų Sąjunga demonstravo karinę galią, tačiau ją silpnino vidinės problemos: ekonominės nesėkmės, prekių trūkumas (deficitas), korupcija, žemas pragyvenimo lygis, technologinis atsilikimas ir socialinė apatija. Šios problemos lėmė laipsnišką Sovietų Sąjungos irimą.
Nomenklatūra ir planinė ekonomika
Nors oficialiai visi piliečiai buvo lygūs, realiai valdžia ir privilegijos priklausė nomenklatūrai – komunistų partijos elitui. SSRS ūkį reguliavo planinė ekonomika, teikusi pirmenybę sunkiajai ir karo pramonei, o ne gyventojų poreikiams. Privati nuosavybė buvo panaikinta, o valstybė kontroliavo visą gamybą ir paskirstymą, nepaisydama rinkos dėsnių, todėl ekonomika veikė neefektyviai.
Nuo konkurencijos iki sąstingio
Chruščiovas skelbė taikų sugyvenimą su kapitalistinėmis šalimis ir siekį pralenkti JAV, tačiau šie planai nebuvo realistiški. Jo reformos žemės ūkyje sukėlė maisto trūkumą, o pramonės augimas buvo lėtas. Dėl didėjančio gyventojų nepasitenkinimo, 1964 m. Chruščiovas buvo nušalintas. Jį pakeitęs Leonidas Brežnevas pradėjo „sąstingio“ (stagnacijos) laikotarpį, pasižymėjusį griežtesne kontrole, represijomis ir ekonomikos problemomis.
Stalinizmo pabaiga ir atšilimas
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje (SSRS) tęsėsi Josifo Stalino totalitarinis režimas, pasižymėjęs represijomis ir karo grėsme. Po Stalino mirties 1953 m., valdžią perėmė Nikita Chruščiovas, pradėjęs „atšilimo“ laikotarpį. Buvo paleisti politiniai kaliniai, o 1956 m. XX partijos suvažiavime Chruščiovas pasmerkė Stalino „asmens kultą“, atskleisdamas dalį jo nusikaltimų. Vykdyta destalinizacija, tačiau komunistų partijos diktatūra išliko.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com