Aukštapelkės – pelkių tipas, susidarantis plokščiuose paviršiuose, atokiau nuo upių ir ežerų. Jos maitinamos tik atmosferos krituliais, todėl vandens terpėje mineralinių medžiagų yra labai mažai. Aukštapelkių augalija yra skurdesnė nei žemapelkių. Čia vyrauja kiminai, krūmokšniai (viržiai, gailiai), spanguolės, vaivorai, saulašarės ir retos žemos pušys. Aukštapelkių durpės yra šviesiai rusvos spalvos, turinčios mažai anglies (1-5%), o jų klodas paprastai yra storas.

Pelkė – tai sausumos plotas, kuriame vyrauja drėgmės perteklius. Jame auga specifinė, vandenį mėgstanti augalija, kuri, nunykusi, formuoja durpių klodus. Pelkės sudarytos daugiausia iš vandens (90-95%), o likusią dalį sudaro kietosios medžiagos. Pelkės susidaro dviem pagrindiniais būdais: užželiant ežerams arba užpelkėjant sausumai. Užpelkėjimą skatina drėgmės perteklius, prastas grunto drenažas, arti paviršiaus esanti vandenspara ir žmogaus veikla (pvz., tvenkinių įrengimas). Pagal savo ypatumus pelkės skirstomos į tris tipus: žemapelkes, aukštapelkes ir tarpines pelkes.

Pelkės labiausiai paplitusios šiauriniuose Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos regionuose, ypač taigos ir tundros zonose. Didelį pelkių paplitimą lemia daugiametis įšalas, kuris sudaro vandensparą. Pavyzdžiui, Suomijoje pelkės užima trečdalį šalies ploto, o Vakarų Sibire ir Šiaurės Kanadoje – beveik pusę. Vasiugano pelkynai Vakarų Sibire yra didžiausi pasaulyje. Pelkės taip pat būdingos drėgniesiems pusiaujo miškams. Lietuvoje pelkių plotai buvo dideli, tačiau XX amžiuje dėl melioracijos ir durpių gavybos jų plotai sumažėjo daugiau nei 70%. Pelkės yra labai svarbios ekologinei pusiausvyrai palaikyti, reguliuoja upių nuotėkį, dalyvauja anglies apykaitoje, veikia kaip natūralūs vandens filtrai. Jose auga vertingi augalai, gyvena reti paukščiai, randama archeologinių radinių. Žmonėms svarbiausias pelkių išteklius – durpės, naudojamos kompostui, kurui ir kraikui. Tačiau dėl neigiamų ekologinių padarinių didelės durpynų dalies eksploatuoti negalima.

Tarpinės pelkės – tai pereinamojo tipo pelkės, turinčios ir žemapelkių, ir aukštapelkių bruožų. Jos susidaro, kai žemapelkės paviršius, kaupiantis durpėms, kyla ir pasiekia gruntinio vandens lygį. Tarpinės pelkės maitinamos ir krituliais, ir gruntiniu vandeniu, tačiau kritulių įtaka yra didesnė.

Tvenkiniai, nors ir sukurti žmogaus, turi neigiamų pasekmių gamtinei aplinkai. Jie užtvindo gyvenvietes, miškus, pievas ir dirbamus laukus, pakeisdami natūralų kraštovaizdį. Dėl tvenkinių įrengimo pakyla gruntinio vandens lygis, sukeldamas žemės pelkėjimą. Laikui bėgant, tvenkinių vandens kokybė blogėja, dugne kaupiasi dumblas, o upėse, kuriose įrengti tvenkiniai, mažėja žuvų. Dideli tvenkiniai, pavyzdžiui, Volgoje, Jenisejuje, Angaroje, Dniepre, Jangdzėje, Voltoje, Zambezėje ir Nile, gali turėti reikšmingą poveikį upių ekosistemoms.

Žemapelkės – pelkių tipas, dažniausiai susidarantis upių salpose, aplink ežerus ir paviršiaus pažemėjimuose. Jos maitinamos daugiausia gruntiniu vandeniu, todėl vandens terpė yra turtinga mineralinių medžiagų, o rūgštingumas – mažas. Žemapelkių augalija yra įvairi, čia auga alksniai, beržai, viksvos, nendrės, švyliai, asiūkliai ir žaliosios samanos. Durpės yra tamsios spalvos, turinčios nemažai anglies (6-18%), o jų klodas paprastai nėra storas.