Intelektinė nuosavybė – tai žmogaus protinės veiklos rezultatas, apimantis autorių teises, patentus ir prekių ženklus. Autorių teisės saugo kūrinius (pvz., literatūrą, muziką), patentai – išradimus, o prekių ženklai – simbolius, skiriančius prekes ar paslaugas. Intelektinės nuosavybės apsauga skatina kūrybiškumą ir inovacijas.

Neaiški teisinė aplinka ir politinis įsikišimas į verslą, kaip matyti iš \„Jukos\“ naftos bendrovės atvejo Rusijoje, gali žymiai sumažinti investuotojų pasitikėjimą ir atgrasyti nuo investicijų, net jei verslo galimybės atrodo pelningos. Investuotojai vertina riziką, susijusią su nuosavybės teisių apsauga.

Efektyvi nuosavybės teisių sistema apima tris pagrindinius elementus: aiškų nuosavybės apibrėžimą (kas ir kam priklauso), nuosavybės teisių užtikrinimą (apsauga nuo neteisėto pasisavinimo) ir ekonominės sistemos pobūdį (laisvoji rinka ar planinė ekonomika). Valstybės institucijos, tokios kaip teismai, Registrų centras ir \„Regitra\“, atlieka svarbų vaidmenį užtikrinant nuosavybės teises. Istorija rodo, kad privati nuosavybė dažniausiai yra efektyvesnė nei valstybinė.

Intensyvi medžioklė ir neaiškios nuosavybės teisės gali lemti drastišką gyvūnų populiacijų mažėjimą, kaip parodė Šiaurės Amerikos bizonų pavyzdys. Lietuvoje taip pat išnyko kelios žinduolių rūšys dėl panašių priežasčių. Skirtingi nuosavybės santykiai (pvz., laukiniai gyvūnai neturi savininko, o naminiai turi) sukuria skirtingas paskatas rūpintis ištekliais.

Privatizavimas – tai valstybinės nuosavybės perdavimas privatiems asmenims. Buvusiose planinės ekonomikos šalyse, tokiose kaip Kinija ir Vidurio bei Rytų Europos šalys (įskaitant Lietuvą), šis procesas vyko skirtingai. Kinijoje reformos pradėtos žemės ūkyje, o Vidurio ir Rytų Europoje perėjimas prie rinkos ekonomikos buvo spartesnis, apimant kainų liberalizavimą ir įmonių privatizavimą.