Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, šalis patyrė griežtą Maskvos kontrolę. Nors po Josifo Stalino mirties režimas šiek tiek sušvelnėjo, totalitarinė komunistų diktatūra, valstybės uždarumas, gyventojų kontrolė, sekimas ir kitaminčių persekiojimas tęsėsi. Buvo vykdoma prievartinė komunistinė ideologija, rusifikacija, persekiota Bažnyčia. KGB kontroliavo susirašinėjimą, siuntinius, ribojo gyventojų judėjimą ir slopino užsienio informacijos šaltinius. Slapti KGB agentai ir informatoriai infiltravosi į visuomenę.

1972 m. gegužę Kaune devyniolikmetis Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinę santvarką, susidegino Muzikinio teatro skverelyje. Jo paliktame raštelyje buvo teigiama, kad dėl jo mirties kalta tik santvarka. R. Kalantos laidotuvių dieną jaunimas išėjo į gatves, kilo demonstracijos, kurios buvo numalšintos jėga.

Nors SSRS konstitucija formaliai garantavo tikėjimo laisvę, realybėje valdžia vykdė ateistinę politiką. Buvo draudžiama statyti kryžius, nešioti kryželius, skambinti varpais, ribojamas pamaldų lankymas, vaikų krikštas. Buvo naikinamos bažnyčios ir tikintiesiems svarbios vietos, pavyzdžiui, Kryžių kalnas. Ateizmas tapo privaloma ideologija. Nepaisant represijų, lietuviai išlaikė tikėjimą: slapta lankė bažnyčią, šventė religines šventes, tuokėsi ir krikštijo vaikus. Veikė pogrindiniai vienuolynai, buvo rengiami kunigai. Buvo renkami parašai po peticijomis, reikalaujančiomis tikėjimo laisvės. Kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir kiti įkūrė Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą. Buvo leidžiamas pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

Nors 1975 m. SSRS pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, įsipareigodama gerbti žmogaus teises, realybėje šio įsipareigojimo nesilaikė. Disidentai Viktoras Petkus, Tomas Venclova ir kiti 1976 m. įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę, siekusią informuoti pasaulį apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Antanas Terleckas su bendražygiais įkūrė pogrindinę Lietuvos laisvės lygą (LLL), kuri siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę taikiomis priemonėmis. Buvo išplatinta „45 pabaltijiečių chartija“, raginanti nutraukti Baltijos šalių okupaciją. Lietuvoje plito antisovietinė savilaida. Komunistinis režimas žiauriai susidorodavo su kitaminčiais.

Nuo 1955 m. politiniai kaliniai ir tremtiniai pradėjo grįžti iš kalėjimų, lagerių ir tremties vietų. Tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumo įsakas draudė grįžti buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, partizanams ir asmenims, nuteistiems už priešinimąsi sovietų valdžiai. Pažeidėjams grėsė penkeri metai tremties. Daugelis šeimų buvo priverstos apsigyventi Latvijoje ar Kaliningrado srityje. Grįžusieji susidūrė su diskriminacija, sunkumais įsidarbinant, apsigyvenant ir neatgavo atimto turto.

Pasibaigus partizaniniam karui, ginkluotą kovą pakeitė taikios pasipriešinimo formos. Tai apėmė pogrindines organizacijas, kurios platino antisovietinius atsišaukimus, kėlė trispalves ir plėšė sovietines vėliavas. Žmonės puoselėjo tautines ir religines tradicijas, minėjo uždraustas sukaktis, šventė religines šventes, reiškė pagarbą Katalikų bažnyčiai ir dainavo patriotines dainas. Vyko demonstracijos, pavyzdžiui, Vėlinių minėjimai Kaune ir Vilniuje (1955–1957 m.), virtę antisovietinėmis demonstracijomis. Kai kurie asmenys, pavyzdžiui, jūreivis Simas Kudirka, bandė pabėgti iš SSRS ir prašytis politinio prieglobsčio Vakaruose.