Komunistai slopino tautinę ir religinę žmonių savimonę, naikino lietuvių tautos dvasines vertybes, diegė komunistinę ideologiją, vykdė krašto rusinimą. Raštvedyboje ir valdžios institucijose buvo įtvirtinta rusų kalba. Buvo naikinami prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą: spauda, knygos, paminklai. Istorija buvo klastojama, o visuomenėje skatinamas nepasitikėjimas ir skundimai. Katalikų bažnyčia buvo persekiojama.

Sovietų valdžia vykdė masinius gyventojų trėmimus, siekdama palaužti lietuvių tautą. Trėmimai vyko nuo 1945 m. iki 1953 m., ypač intensyviai 1948, 1949 ir 1951 m. (kodiniai pavadinimai „Vesna“, „Priboj“, „Osen“). Žmonės buvo vežami prekiniais vagonais į atkampiausias SSRS sritis, kur dirbo už menką atlyginimą ir gyveno prastomis sąlygomis. Iš 136 tūkst. ištremtųjų apie 28 tūkst. mirė. Tremtiniai stengėsi išsaugoti tautinę tapatybę, mokydami vaikus gimtosios kalbos.

Sovietų valdžia tęsė terorą, siekdama įbauginti lietuvius ir įtvirtinti režimą. Žmonės buvo suimami ir teisiami pagal Sovietų Rusijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį „Už Tėvynės išdavimą“. Suimtieji buvo šaudomi arba kalinami. Okupantai vykdė mobilizaciją į Raudonąją armiją, tačiau lietuviai slapstėsi. NKVD vykdė šauktinių gaudymą, žiauriai elgdamasi su civiliais gyventojais. Buvo vykdomi plėšikavimai, sodybų ir kaimų deginimai.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuva buvo reokupuota Sovietų Sąjungos ir tapo sovietine respublika. Prasidėjo sovietizacija, valdžios institucijų pertvarkymas, Lietuvos valstybingumo simbolių naikinimas. Vietos pareigūnai buvo pakeisti komunistais ir asmenimis iš SSRS. Pagrindinis okupacinio režimo ramstis buvo Lietuvos komunistų partija (LKP(b)), vykdžiusi Maskvos nurodymus. Lietuva buvo įtraukta į sovietų valdžios rinkimų imitaciją, siekiant apgauti pasaulį, kad SSRS yra demokratiška valstybė.

Pagal SSRS pavyzdį, komunistai siekė lietuvių žemdirbius suvaryti į kolūkius, atimti iš jų žemę ir paversti juos klusniais darbininkais. Kolektyvizacija buvo vykdoma konfiskuojant žemę, naudojant terorą, masinius trėmimus į Sibirą ir nepakeliamus mokesčius. Iki 1950 m. į kolūkius buvo suvaryta apie 90% valstiečių. Darbas kolūkiuose buvo privalomas ir menkai apmokamas, priminė baudžiavą. Žemės ūkio gamyba smuko.