Lietuvos Šaulių Sąjunga, įkurta 1919 metais, atsirado kaip atsakas į Nepriklausomybės kovų iššūkius. Jos pagrindinis tikslas buvo sutelkti civilius gyventojus, kurie galėtų paremti jauną Lietuvos kariuomenę. Organizacijos įkūrėjas yra Valdas Putvinskis-Pūtvis, kurio vizija buvo stiprinti šalies gynybą per visuomenės įsitraukimą.

Lietuvos Šaulių Sąjunga, įkurta 1919 metais per Nepriklausomybės kovas, buvo atsakas į kritinę būtinybę stiprinti jauną Lietuvos valstybę. Organizacijos įkūrėjas, Valdas Putvinskis-Pūtvis, siekė suburti civilius gyventojus, kurie galėtų teikti paramą Lietuvos kariuomenei. Sąjungos nariais tapo įvairūs visuomenės atstovai, įskaitant inteligentus, ūkininkus ir darbininkus.

Nepriklausomybės kovų laikotarpiu (1919–1920 m.) šauliai atliko svarbų vaidmenį. Pirmieji šauliai buvo inteligentijos atstovai, tokie kaip žymūs rašytojai ir mokslininkai. Jie veikė kaip kariuomenės pagalbininkai, organizuodami partizanų būrius, teikdami ginklus, vykdydami žvalgybą ir rengdami išpuolius. Jų tikslas buvo sukelti paniką priešo gretose, tramdyti diversantus ir šnipus. Šauliai taip pat aktyviai dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime.

Tarpukariu Šaulių Sąjunga aktyviai prisidėjo prie tautos švietimo, patriotizmo ugdymo ir vykdė labdaringą veiklą. Ji tapo viena labiausiai visuomenės palaikomų organizacijų, vienijančia apie 62 tūkst. narių – inteligentų, ūkininkų ir darbininkų. Sąjungoje veikė atskiri moterų, moksleivių, studentų ir rėmėjų vienetai. Šauliai buvo ginkluoti lengvaisiais ginklais ir talkininkavo policijai, rūpinosi tvarka kilus gaisrui ar stichinei nelaimei. V. Putvinskio-Pūtvio šaulio priesakai apėmė: Lietuvos nepriklausomybės gynimą, švietimąsi, valios stiprinimą, drausmę, pagarbą ginklui, tiesumą, žodžio tesėjimą, budrumą, valstybės turto saugojimą ir šaulio vardo branginimą. Tarpukariu panašios šaulių organizacijos veikė ir kitose Baltijos šalyse.

Tarpukario laikotarpiu Šaulių Sąjunga išaugo į vieną populiariausių organizacijų Lietuvoje, vienijančią apie 62 tūkstančius narių. Ji apėmė įvairius visuomenės sluoksnius, turėjo moterų, moksleivių ir studentų padalinius. Sąjunga ne tik rūpinosi kariniu parengimu, bet ir aktyviai prisidėjo prie tautos švietimo, patriotizmo ugdymo ir labdaros. Šauliai buvo ginkluoti lengvaisiais ginklais ir talkino policijai bei gelbėtojams.

Nors Šaulių Sąjungos veikla buvo nutraukta Lietuvoje, ji tęsėsi išeivijoje, ypač JAV ir Kanadoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Sąjunga buvo atkurta per Dainuojančią revoliuciją. Šauliai aktyviai dalyvavo ginant svarbius objektus Sausio 13-osios įvykių metu, o vėliau prisidėjo prie pasienio apsaugos. Vienas iš šaulių, Gintaras Žagunis, žuvo 1991 m., saugodamas Lietuvos sieną. Šiandien Šaulių Sąjunga yra savanoriška, sukarinta pilietinės gynybos organizacija, vienijanti per 8 tūkstančius narių ir įtraukta į bendrą Lietuvos gynybos sistemą.

Šaulių veikla nebuvo nutrūkusi išeivijoje (JAV, Kanadoje), kur buvo tęsiama lietuvybės ir patriotiškumo puoselėjimo tradicija. Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai, Šaulių Sąjunga buvo atkurta ir Lietuvoje. Atkūrimo pradžioje šauliai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje – palaikė tvarką mitinguose, platino laisvą spaudą. Deja, atkūrimo laikotarpis pareikalavo aukų – Sausio 13-osios naktį, ginant televizijos bokštą, žuvo jaunieji šauliai Ignas Šimulionis ir Darius Gerbutavičius, o 1991 m. gegužės 19 d. buvo nušautas šaulys Gintaras Žagunis. Šiandien Šaulių Sąjunga yra savanoriška, visuomeninė sukarinta pilietinės gynybos organizacija, vienijanti per 8 tūkstančius narių ir yra įtraukta į Lietuvos gynybos sistemą.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Šaulių Sąjunga 1940 m. buvo oficialiai panaikinta, o jos vadovybė įkalinta ir ištremta. Tačiau likę šauliai nepasidavė – jie organizavo pogrindį, rengėsi kovai ir aktyviai dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime. 1944–1953 m. šauliai įsiliejo į partizaninį karą, vadovavo būriams ir organizavo pasipriešinimą okupantams. Svarbu paminėti, kad šauliai buvo tarp 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos signatarų.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Šaulių Sąjunga buvo panaikinta, o daugelis jos vadovų patyrė represijas – įkalinimą ir tremtį. Nepaisant to, likę laisvėje šauliai nenutraukė veiklos: jie steigė pogrindines organizacijas, rengė pasipriešinimo spaudą ir slėpė ginklus. Šauliai aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, o vėliau, 1944–1953 m., įsitraukė į partizaninį karą. Jų įtaka partizanams buvo milžiniška – perimti teritorinių būrių principai, kautynių taktika, vykdyta šviečiamoji veikla. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją pasirašė ir šauliai – Leonardas Grigonis-Užpalis ir Juozas Šibaila-Merainis.

Nuo pat savo veiklos pradžios šauliai, tarp kurių buvo daug inteligentijos atstovų, aktyviai įsitraukė į Nepriklausomybės kovas 1919–1920 m. Jie ne tik rėmė kariuomenę, bet ir patys organizavo partizanų būrius, vykdė žvalgybą, rengė išpuolius ir tramdė diversantus. Ypač svarbus buvo jų vaidmuo Klaipėdos sukilime 1923 m.

Valdo Putvinskio-Pūtvio suformuluoti šaulio priesakai tapo kertiniu organizacijos narių moraliniu kodeksu. Jie apibrėžė ne tik karinio pasirengimo, bet ir asmeninio tobulėjimo, pilietiškumo ir moralės principus. Šauliai įsipareigojo ginti nepriklausomybę, nuolat šviestis, stiprinti valią ir kūną, būti drausmingi, gerbti ginklą, būti tiesūs, tesėti žodį, būti budrūs, saugoti valstybės turtą, branginti šaulio vardą ir Lietuvos garbę.