Nors Mindaugas dovanojo Ordinui dalį Žemaitijos, žemaičiai priešinosi ir, po pergalės Durbės mūšyje, paprašė Mindaugo prijungti juos atgal. Mindaugas sutiko, bet tai sukėlė Livonijos ordino nepasitenkinimą. 1263 metais Mindaugas buvo nužudytas sąmokslininkų. Po jo mirties sekė ilgas vidaus kovų dėl sosto laikotarpis, kuriame dalyvavo Treniota, Mindaugo sūnus Vaišvilkas ir galiausiai Traidenis, kuris atkūrė tvarką ir apgynė valstybės sienas. Valstybės centras tuo metu buvo Kernavėje.

Valstybės įkūrimas skatino vieningos lietuvių tautos susidarymą. Tautą jungė bendra kalba, papročiai, religija (pradžioje pagoniška, vėliau bandymai krikštytis), teritorija ir bendra grėsmė – kryžiuočiai. Lietuvių tautą sudarė lietuviai ir žemaičiai. Kitos baltų gentys buvo nukariautos arba asimiliavosi. Dalis šių genčių atstovų, bėgdami nuo kryžiuočių, rado prieglobstį Lietuvoje.

XIII amžiuje, susiduriant su išorine grėsme iš Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų, bei stiprėjančių kaimyninių valstybių (Lenkijos, Rusios) įtaka, lietuvių žemėse kilo poreikis centralizuotai valdžiai. Stipri asmenybė, kunigaikštis Mindaugas, suvienijo kunigaikštystes, naudodamas jėgą ir diplomatines gudrybes. Valstybės suvienijimas laikomas baigtu apie 1240 metus, nors žemaičiai iš pradžių priešinosi.

Siekdamas susilpninti priešus, ypač Livonijos ordiną, Mindaugas 1251 metais priėmė krikštą, atiduodamas ordinui dalį Žemaitijos. Popiežius pripažino Lietuvą krikščioniška valstybe, o 1253 metų liepos 6 dieną Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Lietuva tapo lygiaverte kitoms Europos karalystėms. Mindaugas taip pat gavo leidimą karūnuoti sūnų, įtvirtino paveldimą sostą, įkūrė patarėjų tarybą ir pirmąją Lietuvos vyskupystę. Nuolatinės sostinės neturėjo, keliaudavo iš pilies į pilį (Voruta, Kernavė, Vilnius - galimos vietos).