Nors nacionalizmas yra modernus reiškinys, tautiškumo apraiškų būta ir anksčiau (lojalumas valdovui, religinei grupei). Nacionalizmo formavimąsi skatino absoliutinių monarchijų kūrimasis, kultūros ir švietimo pasaulėjimas (ypač gimtosios kalbos svarba) ir XVIII a. švietėjų tautos suvereniteto idėjos. XIX a. nacionalizmas išplito Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Amerikoje, o po Pirmojo pasaulinio karo – Azijoje ir Afrikoje. XX a. nacionalizmo reikšmė Europoje mažėjo, bet Sovietų Sąjungos griūtis parodė jo aktualumą.

Nacionalizmas, kilęs iš lotyniško žodžio natio (tauta), yra dvejopas: pirma, kaip ideologija, kai žmones jungia bendra praeitis, kalba, tradicijos ir tautiniai jausmai, sukuriantys tautinę tapatybę. Antra, kaip nacionalinis judėjimas, siekiantis sukurti ar išlaikyti tautinę valstybę, kurioje aukščiausioji valdžia priklauso tautai. Kraštutinė nacionalizmo forma yra šovinizmas – savos tautos iškėlimas virš kitų.

Diskusijos apie nacionalizmo ateitį tebevyksta, rodydamos skirtingus požiūrius ir vertinimus.

Nacionalizmas pasireiškia kuriant idėjų kupinas nacionalines programas, šūkius ir veikalus, taip pat paverčiant nacionalines idėjas kasdienio gyvenimo dalimi per ritualus, dainas, simbolius, žaidimus ir sportą. Tai parodo priklausymą tautai, kurią sieja istorija, kalba, religija, žemė, likimas ir pergalės.

XXI a. pradžioje, dėl globalizacijos ir migracijos, nacionalizmas atgimsta, ypač Europos Sąjungoje, kur tautos be savo valstybių siekia ją sukurti. Šis atgimęs nacionalizmas vadinamas neonacionalizmu.

XXI a. nuomonės apie nacionalizmą skiriasi. Kritikai teigia, kad nacionalizmas nebeatitinka šių dienų aktualijų, ir pasisako už pasaulinę vyriausybę. Šalininkai teigia, kad paseno ne nacionalizmas, o etninė tautiškumo samprata, ir pabrėžia kitus tautinės tapatybės pagrindus (pvz., bendras vertybes). Svarbu atskirti dabartinę tautiškumo sampratą nuo istorinės (pvz., XVII–XVIII a. Lietuvoje lietuviu buvo laikomas laisvę ginantis asmuo).