Skirtingi gyvūnų griaučiai

Šioje temoje sužinoma apie skirtingus gyvūnų griaučių tipus: hidrostatinius, išorinius ir vidinius. Aptariama, kaip šie griaučiai suteikia atramą, apsaugo vidaus organus ir leidžia gyvūnams judėti. Taip pat išnagrinėjama konkrečių gyvūnų, pavyzdžiui, sliekų, vėžių ir kačių, griaučių ypatybes.

Hidrostatiniai griaučiai
Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, duobagyviai ir sliekai, neturi kietų griaučių. Jų kūno ertmė yra pripildyta skysčio, kurį spaudžia raumenys. Šis suspaustas skystis suteikia kūnui standumo ir atramą, leidžiančią sudėtingai ir lanksčiai judėti. Ši atramos sistema vadinama hidrostatiniais griaučiais (iš graikų k. hydor – vanduo, statos – nejudamas, stovintis). Panašūs yra moliuskų ir vabzdžių vikšrų griaučiai.
Išoriniai griaučiai
Vabzdžiai, voragyviai ir vėžiagyviai turi išorinius griaučius – kietą kūno dangą, dažniausiai sudarytą iš chitino. Šis šarvas saugo kūną, bet riboja judesius, todėl kūno dalys yra nariuotos ir sujungtos paslankiai. Chitininė danga trukdo augti, todėl nariuotakojai neriasi, numesdami seną šarvą ir užsiaugindami naują. Išoriniai griaučiai yra masyvūs, todėl apriboja gyvūnų dydį.
Vidiniai griaučiai
Vidiniai griaučiai, būdingi stuburiniams gyvūnams (žuvims, varliagyviams, ropliams, paukščiams ir žinduoliams), susideda iš kaulų ir kremzlių. Pagrindinės dalys yra ašiniai griaučiai (kaukolė, stuburas, krūtinės ląsta) ir galūnių griaučiai. Kaukolė saugo smegenis, stuburas – nugaros smegenis, o krūtinės ląsta – širdį ir plaučius. Galūnės sudarytos iš kaulų, sujungtų sąnariais, leidžiančiais judėti. Dauguma žuvų turi kaulinius griaučius, o rykliai ir rajos – kremzlinius.

Prisijungti

arba
Real 2
„X“ yra inovatyvi mokymosi platforma, kurios tikslas – teikti aukštos kokybės mokymo medžiagą įvairiausių klasių mokiniams. Patyrusių specialistų parengtas turinys skatina smalsumą, padeda išsamiau ir giliau suprasti mokomus dalykus bei sėkmingai pasiruošti akademiniams iššūkiams.
Atsisiųsk programėlę:
Susisiek su mumis: info@knowledgenestapp.com