Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvę tremtiniai ir jų artimieji ėmėsi aktyviai rūpintis tremties vietų ir aukų atminimo įamžinimu. Buvo statomi atminimo ženklai, paminklai, rengiamos ekspedicijos į tremties vietas. Įvairios iniciatyvos, tokios kaip „Misija Sibiras“, kurios metu jaunimas tvarko apleistas tremtinių kapines, ir akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, skirta tremtinių ir politinių kalinių vardų viešinimui, padeda išsaugoti istorinę atmintį.

Tremtiniai Sibire atsidūrė nežmoniškose sąlygose. Jie kentėjo nuolatinį šaltį, sunkų fizinį darbą (miško kirtimą, darbą laukuose, žvejybą), maisto trūkumą ir antisanitarines gyvenimo sąlygas. Dėl šių priežasčių mirtingumas tremtyje, ypač tarp vaikų ir senyvo amžiaus žmonių, buvo labai didelis.

1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, šalis prarado nepriklausomybę. Auganti grėsmė Lietuvos valstybingumui peraugo į visišką laisvės netekimą, o sovietų valdžios įvedimas dramatiškai pakeitė visų Lietuvos žmonių gyvenimus.

1941 m. birželio mėnesį, vadinamajame „juodajame birželyje“, prasidėjo masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą. Šie trėmimai buvo vykdomi itin žiauriai: ginkluoti sovietų pareigūnai įsiverždavo į žmonių namus, liepdavo per trumpą laiką susikrauti daiktus, o šeimos, atskiriant vyrus nuo moterų ir vaikų, buvo išvežamos į nežinią. Žmonės buvo gabenami gyvuliniais vagonais be tinkamų sanitarinių sąlygų, maisto ir vandens.

Pagrindinės trėmimų priežastys buvo sovietų valdžios siekis įbauginti Lietuvos gyventojus, užtikrinti visišką kontrolę ir sunaikinti bet kokį galimą pasipriešinimą. Sumažinant išsilavinusių, patriotiškai nusiteikusių ir savo nuomonę turinčių žmonių skaičių, buvo siekiama palaužti tautos dvasią ir užkirsti kelią bet kokiems bandymams atkurti nepriklausomybę.