1929–1939 m. laikotarpis, žinomas kaip antrasis tarpukario dešimtmetis, prasidėjo Didžiąja ekonomine krize ir baigėsi Antrojo pasaulinio karo pradžia. Šis dešimtmetis apėmė esminius pokyčius ekonomikoje, politikoje, visuomenėje, kultūroje ir religijoje. Ekonominė krizė paveikė šalių ekonominę politiką, o politikoje iškilo tokie reiškiniai kaip nacizmas, militarizmas ir Stalino represijos. Visuomenėje plito antisemitizmas, o darbo santykiai tapo griežčiau reguliuojami valstybės. Kultūroje vyravo totalitarinė propaganda, o religijos srityje vyko sekuliarizacija, kartu su kontroversiškais totalitarinių režimų ir religinių bendruomenių santykiais.

Antrojo tarpukario dešimtmečio visuomenė, dar neatsigavusi po Pirmojo pasaulinio karo, susidūrė su naujais iššūkiais. Radikalūs politikai stiprino totalitarizmą. Viena iš totalitarizmo formų, nacionalsocializmas (nacizmas), išsivystė Vokietijoje. Jis pabrėžė antisemitizmą ir rasistinę ideologiją, kurią Adolfas Hitleris aprašė savo knygoje „Mano kova“. Žmonių mąstyseną ir elgesį veikė ne tik nauji įvykiai, bet ir praeities traumos bei ateities baimės: Pirmojo pasaulinio karo patirtis, demokratinių valstybių kūrimasis ir virtimas diktatūromis, ekonominės krizės ir geopolitiniai pokyčiai.

Totalitariniai režimai, pavyzdžiui, nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga, aktyviai taikė propagandą, siekdami įtvirtinti savo ideologijas ir sukurti „naujojo žmogaus“ įvaizdį. Jie siekė sukurti tobulą visuomenę pagal savo ideologinius įsitikinimus: Vokietijoje – „arijų rojų“, Italijoje – atkurti Romos imperiją, o Sovietų Sąjungoje – sukurti beklasę visuomenę. Šios vizijos negalėjo būti įgyvendintos be visuomenės pritarimo, todėl buvo reikalinga ekspansinė politika. Totalitariniai režimai investavo į karo pramonę, rengė karinius mokymus, ieškojo sąjungininkų ir skleidė propagandą užsienyje. Nacistinė Vokietija ypač efektyviai naudojo šias priemones, siekdama prijungti teritorijas, kuriose gyveno vokiečiai ar vokiškai kalbantys žmonės, pavyzdžiui, Austriją, Sudetų kraštą ir Klaipėdos kraštą. Tautų Sąjunga nesiėmė veiksmingų priemonių prieš šias aneksijas, o kitos šalys, norėdamos išvengti karo, nusileido Vokietijai.

Tarpukariu egzistavo skirtingos valdymo formos, dariusios skirtingą poveikį visuomenei. Monarchija buvo grindžiama tradicija ir įstatymais, diktatūra – prievarta ir kontrole, o autoritarizmas – visiška tam tikrų sričių kontrole. Totalitarizmas, kaip kraštutinė valdymo forma, siekė visiškai kontroliuoti visuomenės veiklą ir mintis. Jis sutelkė valdžią diktatoriaus rankose ir rėmėsi teroru bei karinių ir policijos organizacijų jėga.