Bonapartizmas – tai politinė sistema, sukurta Napoleono Bonaparto ir vėliau perimta kitų valdovų, įskaitant Napoleoną III. Ši sistema pasižymėjo stipria centralizuota valdžia, sutelkta vieno asmens rankose, kuris formaliai rėmėsi liaudies valia, išreikšta per plebiscitus. Napoleonas save laikė visos tautos atstovu, o ne kurios nors vienos klasės ar grupės. Jis siekė suderinti skirtingų visuomenės sluoksnių interesus, pavyzdžiui, garantuodamas valstiečiams žemės nuosavybę, o buržuazijai – verslo laisvę. Tačiau iš tikrųjų valdžia buvo sutelkta jo rankose, o bet koks pasipriešinimas buvo slopinamas.

Napoleonas Bonapartas, kilęs iš Korsikos, iškilo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, pasinaudodamas politine ir socialine suirute. Jo karinės sėkmės, ypač Italijoje ir Egipte, suteikė jam didelį populiarumą. 1799 m. lapkričio 9 d. (18 briumerio VIII metais pagal revoliucinį kalendorių) jis įvykdė valstybės perversmą, nuversdamas Direktoriją ir įkurdamas Konsulatą. Napoleonas tapo pirmuoju konsulu, faktiškai tapdamas kariniu diktatoriumi. Jo vidaus politika buvo nukreipta į valdžios centralizavimą, visuomenės stabilizavimą ir ekonomikos stiprinimą. Jis suteikė amnestiją daugeliui revoliucijos priešų, siekdamas sutaikyti visuomenę. 1804 m. buvo priimtas Napoleono kodeksas (Civilinis kodeksas), kuris įtvirtino asmens laisvę, lygybę prieš įstatymą, privačios nuosavybės neliečiamumą ir kitus svarbius principus. Taip pat buvo priimtas Komercinis kodeksas, kuris suvienodino matų ir svorių sistemą. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII, normalizuodamas santykius tarp Prancūzijos ir Katalikų bažnyčios.

Napoleono karai buvo Prancūzijos kariniai konfliktai su įvairiomis Europos valstybėmis nuo 1803 iki 1815 m. Šie karai buvo Napoleono siekio užsitikrinti Prancūzijos hegemoniją Europoje ir išplėsti savo imperiją dalis. Napoleonas pasiekė daug įspūdingų pergalių, tokių kaip Austerlico mūšis, tačiau patyrė ir skaudžių pralaimėjimų, ypač Rusijos kampanijos metu ir Leipcigo mūšyje. Jo bandymas ekonomiškai palaužti Jungtinę Karalystę, įvedant kontinentinę blokadą, nepasiteisino. Galiausiai, po pralaimėjimo Vaterlo mūšyje, Napoleonas buvo priverstas antrą kartą atsisakyti sosto ir buvo ištremtas į Šv. Elenos salą.

Vienos kongresas – tarptautinis kongresas, vykęs Vienoje 1814–1815 m., kuriame Europos valstybės sprendė dėl Europos politinio pertvarkymo po Napoleono karų. Pagrindiniai kongreso tikslai buvo atkurti senąsias monarchijas, sukurti jėgų pusiausvyrą Europoje ir užkirsti kelią naujoms revoliucijoms. Kongrese dalyvavo visos Europos valstybės, išskyrus Osmanų imperiją. Svarbiausią vaidmenį vaidino Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija ir Austrija. Kongreso metu buvo priimti svarbūs sprendimai dėl teritorijų perskirstymo, politinių sistemų atkūrimo ir tarptautinių santykių reguliavimo.