Slaptoji lietuviška periodinė spauda buvo esminis veiksnys, skatinęs tautos sąmonėjimą. 1883 m. Ragainėje pradėtas leisti laikraštis „Aušra“ (įkūrėjai – J. Basanavičius, J. Šliūpas ir kt.) žadino tautinę savigarbą ir meilę kraštui, skleidė švietimo idėjas. Aušrininkai pabrėžė lietuvių kalbos svarbą tautos išlikimui, reikalavo jos mokymo mokyklose ir vartojimo viešajame gyvenime. „Aušros“ darbą tęsė 1889 m. Tilžėje pradėtas leisti „Varpas“, kurio įkvėpėjas buvo Vincas Kudirka. „Varpas“ telkė inteligentus (pvz., G. Petkevičaitę-Bitę, Žemaitę, K. Grinių), smerkė carinę priespaudą, ragino kovoti už tautos teises ir pabrėžė švietimo bei ekonominės gerovės svarbą. V. Kudirka buvo ne tik „Varpo“ redaktorius, bet ir rašytojas, vertėjas, tautosakos rinkėjas.

Spaudos draudimui priešinosi ir kiti lietuviškos periodinės spaudos leidiniai, pavyzdžiui, katalikų dvasininkų leisti „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ ir Juozo Tumo-Vaižganto redaguojamas „Tėvynės sargas“. Jie kovojo prieš lietuvių vertimą stačiatikiais ir lenkų kalbos plitimą. Lietuviškos spaudos atsiradimas paneigė nuomonę apie lietuvių kalbos ir tautos neišvengiamą žūtį. Laikraščių leidėjai keitė svetimybes naujais lietuviškais žodžiais (pvz., viera į tikyba, februaris į vasaris) ir kūrė šiuolaikinę lietuvišką rašybą, pakeisdami lenkiškas raides (pvz., ł, w, cz, sz į l, v, č, š). Tai padėjo formuotis bendrinei lietuvių kalbai, kurios pagrindu tapo vakarų aukštaičių kauniškių (suvalkiečių) tarmė. Jonas Jablonskis ypač daug prisidėjo prie bendrinės kalbos kūrimo. Spauda skatino ir grožinės literatūros plėtotę, kurioje ryškėjo laisvės, nepriklausomybės ir tautos kultūros temos (pvz., Jono Mačiulio-Maironio kūryba). Taip pat populiarėjo slapti klojimo teatro vaidinimai, o 1899 m. Palangoje įvyko pirmasis viešas lietuviškas spektaklis – A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.

Atgimstanti lietuvių tauta sparčiai sąmonėjo. Žmonės ėmė vertinti savo kalbą, kultūrą ir didžiuotis lietuviška tapatybe. Naujoji tautiškumo samprata rėmėsi ne pilietybe ar luomu, o kalba ir kultūros savitumu. Adomas Dambrauskas-Jakštas teigė, kad Lietuva yra ten, kur skamba lietuvių kalba. Iškilo ne istorinės LDK, o nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja, suvokiant Lietuvą kaip tautinę valstybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje. Lietuvos valstybės atkūrimas tapo pagrindiniu tautinio atgimimo siekiu, kaip teigė Povilas Višinskis. Šį procesą vainikavo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, paskelbta „Varpe“ 1898 m., vėliau tapusi Lietuvos himnu.

XIX a. pabaigoje, stiprėjant rusifikacijai, lietuviai patyrė pažeminimą, tačiau tai sukėlė priešingą reakciją – tautinį atgimimą. Brutalus caro valdžios elgesys skatino lietuvius mąstyti apie savo praeitį, ateitį ir stiprino tautinę savimonę. Kova už lietuvišką spaudą ir mokyklą telkė jėgas, o slaptosios mokyklos ir knygnešiai platino lietuvišką žodį. Panaikinus baudžiavą, dalis valstiečių galėjo leisti vaikus mokytis, ir iš šios kartos kilo nauja inteligentija, tapusi tautinio atgimimo varomąja jėga. Jonas Basanavičius savo darbais žadino tautinę savimonę ir meilę tėvynei, tyrinėjo lietuvių kalbos ištakas ir rinko tautosaką. Marijampolės gimnazija, kurioje mokėsi daugelis atgimimo veikėjų (pvz., J. Basanavičius, V. Kudirka, J. Jablonskis), taip pat prisidėjo prie šio proceso, nors ir veikė caro valdžios sąlygomis.