Ekologinis ūkininkavimas – tai alternatyva intensyviam ūkininkavimui. Jame nenaudojami sintetiniai chemikalai, o tręšiama tik natūraliomis trąšomis (mėšlu, kompostu). Ekologiški produktai yra žymimi specialiais ženklais, garantuojančiais, kad jie užauginti be kenksmingų medžiagų. Vis daugiau žmonių renkasi ekologišką produkciją.

Intensyvus žemės ūkis daro neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai. Didėjantys dirbamosios žemės plotai mažina biologinę įvairovę, nes naikinamos laukinių gyvūnų ir augalų buveinės. Chemikalai kenkia ne tik kenkėjams, bet ir naudingiems vabzdžiams, bei gali patekti į vandenį ir maistą. Didelės gyvulių fermos taip pat yra taršos šaltinis.

Šiuolaikiniai ūkiai dažnai yra dideli ir specializuoti, naudojantys modernią techniką. Augalininkystės ūkiai dažnai augina tik vieną kultūrą (pvz., kviečius ar bulves), naudodami mineralines trąšas ir chemikalus nuo kenkėjų bei piktžolių. Gyvulininkystės ūkiai augina gyvulius mėsai ar pienui, o pašarus arba augina patys, arba perka. Derlius, lyginant su tarpukariu, išaugo kelis kartus (iki 5000 kg/ha ir daugiau).

Tarpukario Lietuvoje dominavo smulkūs, įvairiapusiški ūkiai. Juose auginti įvairūs gyvuliai (karvės, kiaulės, ožkos, vištos ir kt.) ir augalai (javai, bulvės, runkeliai, daržovės, vaisiai). Ūkiai buvo beveik savarankiški, nes pašarą gyvuliams augindavo patys, o laukus tręšdavo mėšlu. Darbas buvo sunkus, rankinis, todėl dirbdavo visa šeima, o kartais samdydavo ir pagalbininkus. Didžioji dalis produkcijos buvo suvartojama pačių ūkininkų, o parduodama tik nedidelė dalis.